• המתבאר מדברי תיקוני הזוהר הוא שישנה שבועה, שלא יתעורר אור החסד והאהבה בעולם, עד שמעשיהם של ישראל בתורה ומצוות, יהיו על הכונה שלא לקבל פרס, אלא רק להשפיע נחת רוח ליוצר ב”ה. בעה''ס, הקדמה תע''ס Iš „Tikunei Zohar“ aišku, kad yra priesaika nesužadinti pasaulyje gerumo ir meilės šviesos, kol Izraelio veiksmai Toroje ir priedermėse bus ne dėl užmokesčio, o tik kad suteikti malonią dvasią Kūrėjui. (Baal Sulamas „Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות 

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

32.

Panagrinėkime „Tikunei Zohar“ pasakymą nuo pabaigos į pradžią.
Ten sakoma, kad yra baimė ir meilė, pas žmogų,
užsiimantį Torą ir priedermėmis „dėl užmokesčio“,
t.y. žmogus tikisi kokio nors materialaus gerumo iš Toros ir dvasinio darbo.
Ir tai skaitosi „tarnaitės“ aspektas,
apie kurį parašyta: „Tarnaitė, jei paveldi ponią“.

Tačiau juk taip pat parašyta:
„Visada turi žmogus užsiimti Tora ir priedermėmis, netgi lo lišma“.
Tada, kodėl gi: „Pyksta žemė“?
Ir dar reikia suprasti ryšį tarp užsiėmimo Tora „lo lišma“ su aspektu „tarnaitė“.
Taip pat pasakymą „paveldi ponią“, apie kokį „paveldėjimą“ čia yra kalbama?

33.

Visa tai galima suprasti iš to, kas jau yra paaiškinta anksčiau.
Iš tikro išminčiai leido pradžioje užsiiminėti Tora „lo lišma“,
nes iš „lo lišma“ ateinama prie „lišma“.
Tai atsitinka dėl šviesos, esančios Toroje, poveikio.
Šviesos, kuri grąžina žmogų prie gerumo.

Todėl užsiėmimas „lo lišma“ skaitomas „tarnaite, pagalbininke“,
kuri atlieka „žemus darbus“ Poniai, t.y. šventai Šchinai.
Ir taip galiausiai vis tiek yra prieinama prie „lišma“,
bei nusipelnoma Šchinos nusileidimo.
Tada netgi „tarnaitė“, t.y. užsiėmimas „lo lišma“, skaitosi „šventa tarnaite“.
Nes ji paruošia ir padeda šventumui.
Dar tai yra vadinama šventu Asija pasauliu.

Tačiau, jei nėra pas žmogų tvirto tikėjimo (neduok dieve),
ir jis užsiima Tora ir dvasiniu darbu ne todėl,
kad Kūrėjas įsakė jam mokytis,
tada taip mokantis, neatsiveria žmogui Toros švytėjimas,
nes pas tokį žmogų yra „pažeistos akys“,
apverčiančios šviesą į tamsą, panašiai kaip pas šikšnosparnį.

Iš tikro taip mokindamasis žmogus išeina iš „šventos tarnaitės“ aspekto,
nes nenusipelno jos dėka ateiti į „lišma“.
Ir tada žmogus papuola į „nešvarios, klipos tarnaitės“ valdžią,
kuri pasiglemžia sau Torą ir dvasinį darbą.
Todėl tada:
„Pyksta žemė“,
t.y. šventoji Šchina vadinama „žeme“. 

Ir tas dvasinis darbas ir Tora,
kurie turėjo ateiti į šventosios Šchinos nuosavybę,
yra pagrobiami „netyros tarnaitės“,
ir nuleidžiami į klipot nuosavybę.
Todėl ir sakoma: „Tarnaitė paveldi Ponią“ (neduok dieve).

34.

Ir paaiškino Tikunei Zohar šios priesaikos:
„Nežadinkite ir nebudinkite meilės, tol kol ji nepanorės“, paslaptį.
Iš tikro tai yra reikalavimas, kad Izraelis pritrauktų aukštutinę gerumo šviesą,
kuri vadinama „gerumo meile“.
Ir tai padaryti gali tik Izraelis, ir būtent tik užsiėmimu Tora ir priedermėmis „lišma“,
t.y. ne dėl užmokesčio gavimo.

Tai reiškia, kad šios „gerumo šviesos“ dėka nusileidžia Izraeliui aukštutinės „išminties (chochmos) šviesa“, kuri atsiveria ir „apsirengia“ šia „gerumo šviesa“,
kurią pritraukė Izraelis.
Apie šią „išminties šviesą“ parašyta:
„Ir nusileido ant jo Kūrėjo dvasia, išminties ir proto, supratimo ir stiprybės, Kūrėjo pažinimo ir baimės dvasia“ (Ješaja 11 – 2). 

Tai pasakyta apie karalių Mašiachą,
kaip ir tęsiama toliau:
„Jis pakels tautoms vėliavą, bei išsklaidytą Izraelį ir išsibarščiusius judėjus surinks iš visų keturių žemės pakraščių“.

Todėl po to kai Izraelis „gerumo šviesos“ dėka pritraukia „išminties (chochmos) šviesą“,
tada atsiveria Mašiachas ir surenka išsklaidytą Izraelį.
Ir viskas priklausi tik nuo užsiėmimo Tora „lišma“, nes tik tai gali pritraukti šią didelę „gerumo šviesą“, į kurią apsirengia ir nusileidžia „išminties (chochmos) šviesa“.

Ir tai priesaikos „nežadinkite ir nebudinkite“ paslaptis.
Todėl visiškas išsivadavimas (geula) ir tremtinių surinkimas (kibuc galujot) visiškai negalimi be šios šviesos, nes tokia yra šventumo „kanalų“ tvarka.