• וסוד החירק, הוא בחינת האור חדש, שהז"ת עצמם מקבלים מאו"א, להוריד בחינת ה"ת המסיימת, העומדת בחזה שלהם, אל מקום סיום רגלי א"ק. בעה''ס, פתיחה לחכמת הקבלה Chirik balsės paslaptis, tai nauja šviesa, kurią patys zat gauna iš Aba ve Ima, kad nuleisti užbaigiančią hey tata, stovinčią jų chaze, į sijum raglav de A‘‘K vietą. (Baal Sulamas. Įvadas į kabalos išmintį )„Pticha“)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Macų kepimas

Dieną prieš Pesacho  išvakares, leidžiantis saulei buvo ruošiamas „maim šelanu“, pažodžiui – „vanduo, kuris pernakvojo“.

Šis vanduo bus naudojamas sekančią dieną macos tešlai.

Čiaupą aprišdavo medžiagos gabalu, nuplikytu karštu vandeniu.

Tada ravas Baruchas pirmas paimdavo vandens ir įpildavo į specialų tam skirtą didelį metalinį samtį.

Po to visi susirinkusieji įpildavo į samtį vandens.

Šventės išvakarėse, po vidurdienio prasidėdavo pasiruošimas macų kepimui.

Mokiniai pastatydavo specialią palapinę, kurios viduje buvo kepimo krosnis ir kur susirinkdavo mokiniai, atėję dirbti ir dalyvauti labai svarbios priedermės įvykdyme.

Darbo ir pasiruošimo buvo labai daug:

reikėjo paruošti kambarį, kur dedami miltai, tešlos minkymo mašiną, didelį stalą, ant kurio bus dedama tešla apvalioms macoms ir kur jos bus paruošiamos kepimui.

Taip pat reikėjo paruošti pačią krosnį ir viską, kas yra aplink ją.

Taip pat – įrenginį, ant kurio sudedamos macos, išėmus jas iš krosnies ir t.t.

Atėjus vidurdieniui, susirinkdavo visi mokiniai ir kiekvienas užimdavo savo darbo vietą – kiekvienas turėjo konkrečią, didelę ar mažą užduotį.

Kai ateidavo laikas, ravas Baruchas pradėdavo macų kepimo procesą: jis į miltus įpildavo „maim šelanu“ („vandens, kuris pernakvojo“), tada prasidėdavo miltų maišymas su vandeniu ir tešlos gaminimas. Ir taip toliau.

Tvyrodavo didžiulis triukšmas ir įtampa: kiekvienas stengėsi atlikti savo užduotį kuo geriau ir per kuo trumpesnį laiką.

Kaip yra žinoma, visas procesas, pradedant nuo miltų sumaišymo su vandeniu iki iškeptos macos ištraukimo iš krosnies turi užimti ne daugiau nei aštuoniolika minučių.

Į šį laiką įeina taip pat ir tešlos iškočiojimas, po to – jos supjaustymas mažesnėmis dalimis.

Kiekvienas, kurio vieta buvo prie minkymo stalo, trumpo volelio pagalba imdavo formuoti iš tešlos gabalėlio apvalią formą.

Tai darydavo apie dešimt-dvylika vyrų – su daina ir sielos pakilimu.

Iš jų tešlos gabaliukai patekdavo pas tuos, kurie suformuoja skylutes paviršiuje, iš ten – ant medinių strypų, ir tada jau į krosnį.

Krosnyje kepdavo nuo pusantros iki dviejų valandų.

Ravas Baruchas viso Pesacho metu valgydavo tik šitaip iškeptas macas, nes pagal judaizmo įstatymus – tai yra ypatinga priedermė.

Kiekvienas mokinys po vakarinės maldos Pesacho sederiui gaudavo vieną ar daugiau šių macų.

Kiekvieną Pesacho šventės dieną iki pat ryto, taip pat ir po pietų ravas Baruchas mokindavo apie vidinius šventės aspektus:

arba iš Ari knygos „Intencijų vartai“ (nuo 136 iki 172 puslapio), arba iš švento Zoharo apie „Šir aŠirim“, arba iš Baal aSulamo knygos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirot“, penkioliktos dalies (nuo 20 iki 59 punkto).

Kiekvieną chol-amoed dieną buvo rengiami bendri draugų pasibuvimai, kuomet kartu susirinkdavo visos mokinių grupės: tiek jaunų, tiek vyresnių (tai vykdavo du kartus per metus: per Sukot ir per Pesachą).

Mokymo namus užplūsdavo daugybė žmonių. Visi su begaliniu susikaupimu klausydavo ravo Barucho žodžių.

Paprastai jis kalbėdavo apie Pesacho aspektus, suprantama, iš vidinio darbo Kūrėjui aspekto, pagal jo švento tėvo mokymą.

Septinta Pesacho diena

Prieš vakarinę maldą ravas Baruchas su mokiniais dainuodavo ir šokdavo pagal melodiją „Tas, kuris pervedė savo sūnus per prasiskyrusius Raudonosios jūros vandenis, o jų priešus ir nekentėjus paskandino gelmėse“.

Po maldos ir po šventinių vaišių, kurias kiekvienas valgė savo namuose, mokiniai grįždavo į Mokymo namus.

Ravas Baruchas kalbėdavo apie Izraelio perėjimą per persiskyrusią jūrą septintą Pesacho (išėjimo iš Egipto) dieną – viską iš vidinio aspekto, tai yra, iš aukštutinių darbo Kūrėjui pakopų.

„Birkat amazon“ dažniausiai būdavo sakoma apie pirmą valandą nakties.

Ir iš karto po to pradėdavo mokintis šventą Zoharą – „Jūros dainą“ (Toros dalis Bešalach, nuo 185 iki 331 punkto).

Taip ši šventa grupė mokindavosi apie šiuos išaukštintus „Jūros dainos“ aspektus iki ryto aušros. Ir nors nuovargis buvo didžiulis, tačiau jie nemiegodavo.

Trumpai pateiksime jūros perskyrimo vidinę prasmę:

„Raudonoji jūra (סוף ים) – tai „chochmos jūros“ aspektas, Kūrėjo šviesos atsivėrimo aspektas.

Ši šviesa turi pasidalinti į dvi dalis, vidurinės linijos atsiradimo paslaptimi.

Toks yra įstatymas šventume.

Dalykas tame, kad jei žmogus gaus šią didelę šviesą, tokią kokia ji yra, be jokio sumažinimo, yra rizika, jog gaus ne dėl Kūrėjo, o dėl savo naudos.

O tada jis būtinai atsiskirs ir nutols nuo Kūrėjo.

Todėl šią didelę šviesą būtina padalinti į dvi dalis: didesnė dalis turi būti paslėpta, o žmogus gali gauti tik mažesniąją dalį.

Yra žinomas išminčių pasakymas: „Sunkesni santuokos sujungimai („zivugai“ – זווגים) Kūrėjui, nei Raudonosios jūros perskyrimas“.

„Santuokos susijungimas“ זווג – reiškia vienybė tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Tačiau, bet kurioje tokioje vienybėje žmogus turi gauti tik truputį Kūrėjo atsivėrimo šviesos, bet ne visą, nes jis negali gauti visos šviesos su sąlygojimo intencija, t.y. kad gavimas būtų ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo.

Ir tai yra sunkus dalykas Kūrėjui, nes Kūrėjo noras buvo duoti visą gerumą ir malonumą kūriniams, ir tik dėl kūrinijos ribotumo, Kūrėjas „buvo priverstas“ apriboti savo šviesą.

Todėl išminčiai prilygino santuokos susijungimą (זווג) Raudonosios jūros perskyrimo aspektui, nes tai tas pats dalykas: abu kalba apie būtinybę sumažinti šviesą, ir tai yra sunkus dalykas Kūrėjui.