• אבל יש להרהר לכאורה אחר דבריהם אלו, הלא מצאנו כמה לומדים, שלא הועיל להם העסק בתורה, שיזכו על ידי המאור שבה לבא לשמה. בעה''ס, הקדמה לתע''ס Tačiau iš pirmo žvilgsnio galima suabejoti šiuo pasakymu, juk sutinkame besimokančiu, kuriems nepadėjo vien tik mokymasis prieiti prie „lišma“. (Baal Sulamas „Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“)

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Rabi Icchakas Agasi (2)

Po Baal aSulamo mirties, rabi Icchakas tapo ravo Barucho mokiniu.

Jis visiškai anuliavosi prieš savo mokytoją, nors pats, kaip ir ravas Baruchas, buvo Baal aSulamo mokinys bei buvo pasiekęs labai aukštas dvasines pakopas.

Be to, jis buvo vedęs ravo Barucho dukterį, o šeimos nariui yra daug sunkiau anuliuoti save prieš mokytoją, nei svetimam žmogui.

Kiekvieną dieną jo laukė sunkus darbas iš naujo anuliuoti save prieš ravą Baruchą Šalomą.

Jis kasdien kovojo su savimi kaip liūtas, kad nulenktų galvą prieš mokytoją.

Brangus skaitytojas tikriausiai negali suprasti, koks gi čia sunkumas imti ir anuliuoti save prieš mokytoją vieną kartą ir visiems laikams.

Tačiau toks klausimas gali kilti tik tam, kuris dar nebandė dirbti šio darbo.

Tuo tarpu tas, kuris bandė, ir kuris darė tai ne dėl kokios tai naudos sau, žino, kaip sunku tai padaryti.

Kaip kūnas (egoizmas) priešinasi padaryti gerumą ir parodyti meilę draugui, taip kūnas priešinasi nusilenkti prieš mokytoją.

Ir lygiai taip pat atsisako nusilenkti prieš Kūrėją.

Savaime suprantama, jei kūnas (egoizmas) gautų pagarbą ar įvertinimą iš mokytojo ar iš aplinkos, jis sutiktų su tuo darbu.

Tačiau kai šio darbo tikslas yra ateiti prie meilės mokytojui, dėl jo didumo ir iškilumo, be jokios naudos sau, tada kūnas priešinasi iš visų jėgų.

Lygiai taip pat kaip jis priešinasi kiekvieną rytą sakyti:

„Dėkoju Tau pasaulių Kūrėjau“ (kalba neina apie ištarimą lūpomis, kalba eina apie tikrą pasakymą ir pajautimą širdimi).

Kartą rabi Icchakas išvyko į Tveriją.

Jis norėjo surinkti savo mokytojui pinigų, kurio namuose tuo metu buvo

didžiulis trūkumas.

Kai atvyko į Tveriją, buvo baisiai išalkęs, nes visą dieną neturėjo kąsnio

burnoje.

Kai atėjo pas rabi Abrahamą Aškenazi, Baal aSulamo mokinį, į namus,

šis jį tuoj puolė vaišinti.

Rabi Icchakas valgė, kol numalšino savo didžiulį alkį.

Tada rabi Abrahamas pasiūlė penkiasdešimt lirų, kas tuo laiku buvo didžiuliai

pinigai.

Jis padavė pinigus, ir rabi Icchako veidas nušvito.

Jis pasakė rabi Abrahamui:

„Kai atvykau pas tave, buvau labai alkanas, todėl jutau didžiulį malonumą

iš maisto, kurį man davei.

Tačiau kai padavei pinigus mūsų mokytojui, pajutau žymiai

didesnį malonumą, ir iš tikrųjų tuo atgaivinai mano sielą“.

Iš to galime pamatyti, koks didelis buvo rabi Icchako atsidavimas savo

mokytojui ravui Baruchui.

Rabi Icchakas buvo dešinioji ravo Barucho ranka.

Jis viskam vadovavo ir viską tvarkė.

Visi mokymo namų reikalai, kontaktai su mokiniais buvo rabi Icchako

priežiūroje.

Ravas Baruchas neturėjo kontakto su jaunaisiais mokiniais, ir jis norėjo,

kad juos prižiūrėtų ir rūpintųsi rabi Icchakas.

Jis mokė ir vedė juos savo tėviška ranka mūsų mokytojo Baal aSulamo keliu.

Po Baal aSulamo mirties, prasidėjus teisminiams ginčams dėl

komentaro „aSulam“ teisų, ravas Baruchas išvyko iš šalies, kuo toliau nuo

viso to „purvo“.

Ir visą šitą kovą teismuose savo sveikatos sąskaita perėmė ne kas kitas,

o būtent rabi Icchakas Agasi (kas liečia visus tuos teismus, rabi Icchakas

ne kartą yra sakęs:

„Kuo didesnis yra šventumas, tuo didesnis toje vietoje yra ir

sitros achros (netyros jėgos) pasireiškimas, būtent taip yra ir

šiuo atveju“).

Tuo laikotarpiu pas rabi Icchaką Agasi kasdien mokytis atvažiuodavo

rabi Hilelis Gelbšteinas.

Jie mokydavosi nuo dvyliktos nakties iki pat ryto.

Tai truko apie tris metus.

Rabi Hilelis visą dieną dirbdavo organizacijoje „Chevra kadiša“,

po to kiekvieną vakarą skubėdavo į paskutinį autobusą centrinėje

Tel Avivo stotyje ir važiuodavo pas rabi Icchaką Agasi.

Jeigu nespėdavo į paskutinį autobusą, savo planų neatsisakydavo

ir keliaudavo pėsčiomis.

Daugybę kartų yra sutikęs klajojančių šunų būrius, kartais net dešimtis jų,

tačiau neišsigąsdavo net ir tokių situacijų ir vis tiek eidavo pas rabi Icchaką.

Du bičiuliai rabi Icchakas ir rabi Hilelis labai laukė sugrįžtant ravo Barucho.

Jie su didžiausiu „troškuliu“ skaitydavo ravo Barucho laiškus, pilnus tyro

tikėjimo ir šventumo.

Ravas Baruchas norėdavo viską smulkiai žinoti apie kiekvieną grupės narį.

Todėl kiekvienas turėjo parašyti jam savo dvasinius patyrimus, klausimus ir abejones.

Ir iki ravui Baruchui grįžtant, pastiprindavo vienas kitą su meile ir didžiulėmis pastangomis.

Kaip yra parašyta:

„Draugas padės savo draugui, ir pasakys savo broliui: būk stiprus“.