• „Jis (vyriausias kohenas) turi paimti žmoną nepaliestą (nekaltą) mergaitę. Našlės, išsiskyrusios, jau buvusios su vyru, paleistuvės – visų šitų neturi imti, o turi imti į žmonas tik nepaliestą (nekaltą) mergaitę iš savo tautos. Ir tegul nesugadina savo sėklos tautoje, nes Aš – Kūrėjas, pašventinantis jį“ (Vajikra 21 – 13, 14, 15).
• !שבת שלום
• Šabat Šalom!

ברכת שלום מכתבים כט  

Birkat Šalom Laiškai 29

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

„Medžių Nauji Metai“

Ištraukos 

2.

Darbai, kuriuos atliekame su medžiais galioja ir žmogaus viduje,
kad paruošti žmogų (dvasingumui).

„Tręšimas“.
Tręšiame žemę atliekomis (šiukšlėmis).
Panašiai žmogus turi „surasti“ savo „šiukšles“,
tai reiškia blogas savo savybes.
Tačiau žmogus neturi šias savybes „įnešti“ iš išorės,
kaip darbuose su medžiais.

Žmogui užtenka „vidinių šiukšlių“,
nes žmogus buvo sukurtas su pakankamu kiekiu blogų savybių,
kuriuos ir vadinasi „šiukšlės“.
Žmogus turi įnešti „šiukšles“ iš paslėpimo,
tai reiškia jis turi pajausti visą savo smerktinų savybių niekingumą.
Tik taip žmogus gali pradėti šių savybių ištaisymą.

„Purenimas“.
Apkasame aplink medį.
Panašiai ir žmogus „apkasti“ ir ištyrinėti savo gyvenimo tikslus,
t. y. tikslu žmogus atėjo į šį pasaulį.

„Ataugų (kerpių) šalinimas“.
Pašaliname ataugas ir kitus pažeistus darinius,
atsirandančius ant medžio.
„Ataugos“ (kerpės) yra dariniai kūno išorėje.
Žmogaus gyvenime yra dalykų, kuriuos mato aplinkiniai.

Pavyzdžiui, jei žmogus meldžiasi ar daro gerus darbus,
tik tam kad aplinkiniai žinotų,
koks jis yra „teigiamas“ ir „šventas“,
šiuos dalykus reikia „nukirsti“ ir pašalinti.
Kaip pasakyta: „Būk kuklus su savo Kūrėju“ (Micha 6 – 8).
Kada žmogus gali pasakyti, jo dvasinis darbas skirtas tik Kūrėjui?
Tik tada, kada žmogus yra kuklus.

„Lapų retinimas”.
Retiname lapus nuo medžio, kad palengvinti „naštą“.
Medis neveda vaisių, kol jis neturi lapų.
Panašiai ir žmogus negali duoti „vaisių“, kol jis neturi lapų.
Tačiau pas žmogų „lapai“ vadinasi aspektas „lo lišma“ (dėl paties savęs),
o vaisiai – „lišma“ (dėl Toros).
Kaip parašyta: „Visada žmogus pradės mokytis Toros „lo lišma“,
ir iš „lo jšma“ ateis į „lišma“.

Ir kaip medžiui reikia retinti lapus, kad palengvinti „naštą“,
taip ir žmogui reikia palengvinti „lo lišma“, jis ateitų į „lišma“.
Ir jei neretinsime lapų („lo lišma“),
žmogus visada pasiliks toje būsenoje...
Tačiau, kai žmogus ateina į „lišma“, apie jį pasakyta:
„Ir lapai nenuvys“ )Tehilim 1 – 3), tai reiškia,
kad visas ankstesnis žmogaus darbas „lo lišma“ ieina į „lišma“.

„Šaknų apkasimas žeme“.
„Šaknys“ vadinamos mintimis, nes mintys gimdo veiksmą.
Žmogus turi patikrinti, ar jo mintys yra atviros,
t. y. ar jis leidžia sau žiūrėti į visas „vietas“.
Iš tikro reikia „pripratinti“ mintis žiūrėti tik į tinkamas vietas.

Tai reiškia žmogus turi patikrinti visą savo gaunamą informaciją,
ar ji atitinka jo pasirinkimą, ar ji neprieštarauja Toros idėjoms.
Žmogus turi pastoviai tikrinti save ir kovoti („kovoti“ ivritu מאבקים – „maavakim,
verčiame „apkasti“) su netinkamomis mintimis.

„Medžio aprūkymas (apdūminimas)“.
Reikia aprūkyti medį, kad išnaikinti kirminus, esančius jame.
Dūmai atsiranda degant ugniai,
taip žmogus turi „sudeginti“ savo vakarykštį „dvasinį darbą“.

Iš tikro žmogus turi sakyti,
kad vakarykštės jo pastangos dingo iš pasaulio,
ir jis pradeda naują „kovą,
priedermių dėka išvesti „Izraelio žemę“ – (savo norą tiesiai i Kūrėją) iš „klipot“,
vadinamų – „meilė sau“, valdžios.

„Akmenų aplink medį išrinkimas“.
Išrenkame akmenis aplink medį.
Žodis „akmenys“ ivritu (אבנים – „avanim“) turi artimą šaknį žodžiui „suvokimas, supratimas“ (הבנבה – „avana“).
Paprastai žmogus nori atlikti kiekvieną darbą tik su „išoriniu“ supratimu,
nesistengdamas įsigilinti į jo vidų.
Šis darbas vadinamas „gavimu sau“.
Žmogus pašalina „išorines“ mintis,
įeina į dalykų vidų ir stato savo dvasinį darbą tikėjimo ir sąlygojimo (artimui ir Kūrėjui) principu.

„Genėjimas“.
Nukertame nuo medžio išdžiuvusias šakas.
Šaka išdžiūva, kai negauna drėgmės iš šaknies.
Taip ir žmogus.
Jei jis atlieka priedermes iš įpratimo,
tai reiškia dėl to, kad jį įpareigoja jį aplinka,
ir neatlieka priedermių „tikėjimo“ – „šaknies“ principu,
tada žmogaus dvasinis darbas skaitosi „išdžiuvęs“,
ir jį reikia pašalinti.

„Šakų retinimas“.
Jei ant medžio yra per daug šakų,
Jos užgožia viena kitą ir trukdo normalų medžio vystymąsi.
Taip ir pas žmogų.
Dažnai žmogus girdi daug įvairių „protingų“ mokymų ir „dvasinių technikų“,
kurios trukdo žmogui susikoncentruoti ir eiti teisingu keliu.
Tai vadinasi žmogus turi saugotis,
kad „Jo išmintis nebūtų didesnė už veiksmus“ (Avot 3 – 9).
Iš tikro visos „Išmintys“ ir „Mokymai“ turi pasireikšti veiksmuose,
nes kiekvienas veiksmas liudija apie „Mokymo“ tikrumą, teisingumą ir naudingumą.

Iš visko, kas pasakyta išeina, kad žmonės yra panašūs į medžius.
Dabar aišku kas pasakyta Tosfot:
„Kai žmogus išeina į lauką Nisano mėnesio dienomis, ir mato žydinčius medžius“.
Kitaip sakant, kai medžiai jau pradėjo rodyti savo potencialą,
t. y. medžiai nori sunokinti vaisius žmogaus gerovei.
Todėl yra sakomas palaiminimas:
„Ir sukūrė gerus kūrinius – gerus medžius, kad jais mėgautųsi žmonės“...

Ir tai prasmė:
„Jo (Kūrėjo) sukurtame pasaulyje nieko netrūksta“.
Tai reiškia, kad Kūrėjas paruošė mums pasaulyje Torą ir priedermes,
kurių dėka mes galime ateiti prie tobulumo.
Todėl žmogus turi pastoviai daryti analizę ir stengtis,
kad jo dvasinis darbas ir pastangos atsinaujintų kiekvieną dieną.
Taip pat jis turi užmiršti praeitį ir tvirtai tikėti,
kad nuo šiandien ir toliau jis ateis prie pastovaus susiliejimo su Kūrėju.