• מי פתי יסור הנה, חסר לב אמרה לו: לכו לחמו לחמנו ושתו ביין מסכתי, עזבו פתאים וחיו ואשרו בדרך בינה. משלי ט – ד', ה', ו Kas naivuolis, tegul užsuka čia, neprotingam sako: valgykite mano duoną ir gerkite mano atskietą vyną. Palikite kvailystes ir gyvenkite, eikite proto keliu. (Mišlei 9 – 4, 5, 6)

סליחות  

„Slichot” (Atsiprašymai)

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Tora mums pasakoja, kad mūsų mokytojas Moše pirmą Eliulio mėnesio dieną vėl pakilo ant Sinajaus kalno, kad parnešti Izraeliui antras „Lenteles“ su dešimt Kūrėjo įsakymų.
Po keturiasdešimties dienų – per Jom Kipurim dieną, Moše nusileido su „Lentelėmis“ ir su žinia, kad Kūrėjas atleido Izraelio tautai „Aukso Veršio“ nuodėmę.

Šios keturiasdešimt dienų yra ypatingos dienos, t.y. šiomis dienomis yra nustatytas laikas, kai mes turime atsiprašyti – sakyti „Slichot“.
„Slichot“ sakymo laikas – šios keturiasdešimt dienų, tai ypatingas laikas, kai žmogus turi ateiti į santarvę su jį supančiu pasauliu, su pačiu savimi ir su Kūrėju.

Labai svarbu teisingai įvertinti šį laiką
Žmogus turi žinoti, kad jo siela yra padalinta į ypatingas dalis, taip į ypatingas dalis yra padalintas ir laikas.
Tai reiškia, kad kiekvienu metu žmogaus siela turi padaryti atitinkamą dvasinį darbą, t.y. atlikti atitinkamus dvasinius ištaisymus.

Pati „atsiprašymo“ sąvoka nurodo į tai, kad žmogus padarė kokią tai klaidą, už kurią dabar turi atsiprašyti.
Tačiau ar užtenka, kad žmogus atsiprašo?
Atsiprašyti galima, jei žmogus netyčia užmynė kam nors ant kojos...
Tačiau ar užteks atsiprašymo, jei žmogaus dėka, kas nors neteko kojos (chas ve šalom – neduok dieve)?
Ir dar – juk Kūrėjui nieko nereikia iš mūsų.
Tada, kam visi šitie atsiprašymai?

Iš tikro mes turime kažką pakeisti savyje.
Tačiau materiali realybė yra laikina, ir tik dvasinis pasaulis yra amžinas, todėl kokią prasmę turi „materialus“ atsiprašymas?
Atsakymas tas, kad mes turime atsiprašyti veiksmu – „materialiame“ kūno lygyje, kad rezultatas būtų sieloje – „dvasiniame“ lygyje.
Ir kadangi siela yra dvasinė kategorija, o dvasingumas yra amžinas, todėl sielos ištaisymas yra amžinas ištaisymas, o sielos sugadinimas yra amžinas sugadinimas.

Taip pat atsiprašymas neturi būti žmogaus silpnumo pasireiškimas.
Atsiprašymas turi išeiti iš žmogaus stiprybės.
Iš tikro atsiprašymas turi būti žmogaus stiprumo pasireiškimas.
Tai reiškia, kad žmogus turi „perlipti“ per save ir tvirtai pasakyti: „Atsiprašau, aš suklydau“.
Todėl su didele jėga ateiname pasakyti: „Atsiprašau“.

Tačiau kodėl mes galvojame, kad esame pajėgūs atsiprašyti?
Ar mes tikrai esame tokie „stiprūs“?
Iš tikro mes visai nesiremiame į savo „stiprybę“.
Mes pilnai tikime ir remiamės Kūrėjo gerumu.

Tai reiškia, kad mes tikime, jei Kūrėjas davė mums jėgų kažką sugadinti, Jis būtinai duos stiprybės ir viską pataisyti.
Todėl su atsiprašymu mes ateiname kažką ištaisyti sieloje, ir tai ne „materialus“ ištaisymas, tai vidinis „sielos“ ištaisymas.