• אור זרע לצדיק ולישרי לב שמחה : תהלים 97-11 Šviesa „pasėta“ teisuoliui ir pas „tiesios“ širdies (žmones) – džiaugsmas (Tehilim 97 – 11).

שלבי הסולם מועדים שעשה לי נס במקום הזה 

Šlavei haSulam „Padarė man stebuklą šioje vietoje“

ravas Baruchas Ašlagas הרב ברוך שלום הלוי אשלג

(Ištraukos)

2.

Apie Egipto tremtį parašyta:
„Prisimink, kad buvai vergas Egipto žemėje”,
t.y. Egipte Izraeliui buvo labai blogai dėl kentėjimų, kuriuos kentė.
Ir parašyta: „prisimink“, t.y. turime prisiminti kentėjimus, kuriuos kentėjome ten, ir tik tada gali būti išsivadavimo džiaugsmas.

Iš to kas pasakyta suprantama, kodėl žmogus turi laiminti Kūrėją už tai, kad Jis padarė stebuklą.
Kaip jau sakėme, kai žmogus pradeda eiti dvasinio darbo keliu,
pas žmogų ateina „pakilimai” ir „kritimai”.
Ir „pakilimo” metu reikia prisiminti, kad toje vietoje,
kur dabar yra „pakilimas”, buvo „kritimas”.

Tačiau Kūrėjas išgelbėjo žmogų ir pakėlė iš iš „pragaro gelmių”,
t.y. žmogus išėjo iš „dvasinės mirties”,
kuri vadinama „nutolimas nuo Kūrėjo“.
Todėl žmogus turi dėkoti Kūrėjui už tai,
kad Jis įvedė žmogų į „kritimą”, kur buvo kentėjimai.

Ir dabar, kai jis yra „pakilime”, t.y. pakilioje ir malonioje būsenoje,
žmogus gavo naujus „indus”, kuriuos gali pripildyti pakilimo „šviesa”.
Išeina, kad žmogus pritraukia džiaugsmo šviesą į naujus „indus”,
kuriuos pasiekė, kai įsižiūrėjo į šį Kūrėjo „išgelbėjimo stebuklą”.

Todėl, kai žmogus žiūri į ankstesnius kentėjimus, ir lygtai juos jaučia dabar,
žmogus gali pripildyti šiuos naujus „indus” išsivadavimo malonumu.
Todėl kai žmogus pats „nupiešia” sau,
t.y. atsimena ir įveda save į kritimą,
jam iš Kūrėjo pusės nereikia „kritimų” ir trūkumo,
kas yra būtina progresui.

Iš tikro visa tai sąlygoja, kad „pakilimas”, kurį dabar jaučia žmogus,
bus naujuose „induose”, pagal taisyklę:
„Nėra šviesos be indo“.
Todėl „pakilimo” metu, kai žmogus galvoja ir prisimena ankstesnį „kritimą”, tie kentėjimai, kuriuos žmogus atsimena, skaitosi naujais „indais”, į kurios gali ateiti visai nauja „pakilimo šviesa”.