• אמר ריש לקיש מנין שאין דברי תורה מתקיימין אלא במי שממית עצמו עליה. ברכות סג' – ב. שלבי הסולם, כי תצא, מלחמת הרשות Tora galioja (Toros paslaptis supranta) tik tam, kas numarina save dėl Jos. (Babilono Talmudas, Brachot 63 – 2)

הסולם, פרקי חיים של הרב ברוך שלום הלוי אשלג 

„Hasulam“, rabi Baruch Šalom aLevi Ašlago biografija

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Minties ir Kabalos mokymo gaonas

1991 metais, per teveto mėnesio „roš-chodeš“ („naujo mėnesio“) šventę pasakė:

„Saugojo mane mano siela, nes aš chasidas“ (Psalmės 86:2).

Tačiau taip pat karalius Davidas pasakė apie save:

„Kirmėlė aš, ne žmogus“ (Psalmės 22:7).

Tad kaip Davidas galėjo pasakyti apie save, kad yra chasidas?

Dalykas tas, kad kiekvienas žmogus turi jausti, kad viskas, ką jis turi, yra Kūrėjo jam suteiktas gerumas.

Ir kaip pasakė Davidas:

„Nes aš chasidas (חסיד)“ – viskas, ką turiu, atėjo man iš Kūrėjo gerumo (חסד), „o aš kirmėlė, ne žmogus“.

Taigi, iš čia matome visiško kuklumo ir savęs anuliavimo pavyzdį.

Nepaisant nepaprastai aukšto ravo Barucho lygio, jis su begaline kantrybe ir pagarba pamokoje išklausydavo kiekvieną mokinį, jei tik šis kalbėjo į temą.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad santykis į mokinius buvo dvejopas: su savo artimais mokiniais buvo griežtas, o tie, kurie nebuvo tokie artimi, sulaukdavo didesnės pagarbos ir nuolaidumo.

Tačiau tik jei kalbėdavo į temą, o jei ne, „pastatydavo juos į vietą“, tačiau taip pat švelniai ir su pagarba.

Buvo nuostabu matyti ravą Baruchą, kai jis užbaigdavo vieną iš knygos „Mokymas apie dešimt sfirot“ dalių.

Paprastai. kai žmogus užbaigia kokį tai traktatą ar knygą, į kurio mokymą įdėjo daug darbo ir pastangų, jis džiaugiasi, kad užsitarnavo ir „turi savo sąskaitoje” papildomą turtą, kurio gali didžiuotis.

Tačiau kai ravas Baruchas užbaigdavo „Mokymo apie dešimt sfirot“ dalį, perversdavo lapą ir iškart tęsdavo sekančią dalį.

Iš to galima suprasti, kad mokymo tikslas nėra žinių kaupimas ir didžiavimasis dideliu informacijos bagažu.

Tačiau visiškai priešingai, mokymo tikslas yra iš vienos pusės pamatyti bei suprasti, kad egoizmas yra blogas dalykas, ir iš kitos pusės – ateiti prie tikėjimo bei sąlygojimo Kūrėjui.  

Šioje vietoje galime pateikti sekantį pasakojimą:

„Admor iš Kocko dažnai siųsdavo žmones į rabi Icchako Meiro iš Guro ješivą, tam, kad patikrintų, kaip jam sekasi vadovauti ješivoje.

Ir štai ko jų prašė:

1) pažiūrėti, kaip jis elgiasi, kai susiduria su kokiu tai sudėtingu klausimu ar prieštaravimu, liečiančiu kurio nors ankstesnio išminčiaus pasakymą: ar jo žodžiuose girdisi paniekos ar nepagarbos tam išminčiui tonas;

2) patikrinti jo elgesį situacijoje, kai mokinys nesupranta kurios nors vietos ar klausimo – ar jis pasiruošęs grįžti prie to klausimo ir kantriai paaiškinti mokiniui, ar ne;

3) pažiūrėti, ar jo veidas prisipildo pasitenkinimo, kai jis padaro kokį tai atnaujinimą iš mokomos vietos.

Ir štai kokius jis gavo atsakymus:

Atsakymas į pirmą klausimą:

Kai jis susidurdavo su kokiu tai prieštaravimu, liečiančiu ankstesnio išminčiaus pasakymą, kalbėdavo su didžiule pagarba ir baime, kad tik, neduok dieve, nesumenkintų jo.

Juk, kaip yra žinoma, ankstesni išminčiai buvo pasiekę labai aukštas pakopas.

Ir tai yra priešingai tam, ką mes matome ješivose šiandien, kur kiekvienas jaunuolis rodo nepagarbą ankstesniems išminčiams teigdamas, jog jų žodžiai yra „keisti ir stebinantys“.

Tuo jis tik parodo savo proto varganumą.

Atsakymas į antrą klausimą:

kai mokinys nesuprasdavo, rabi Icchakas buvo pasiruošęs begalę kartų grįžti prie to klausimo ir aiškinti tol, kol mokinys supras.

Tai darydavo šiltai ir su didele meile.

Atsakymas į trečią klausimą:

kai rabi Icchakas padarydavo kokį atnaujinimą iš mokymo medžiagos, jo veide buvo matyti abejonės, ir nei karto – pasitenkinimo, nes jis nebuvo užtikrintas, ar mąsto teisingai, ar ne.

Ir visada stengėsi, jog visi atnaujinimai būtų „dangaus vardan“, o dėl savo malonumo.

Iš viso to matome, kad Toros mokymas – nėra paprastas dalykas, nes ir čia žmogus turi labai saugotis, kad išliktų tiesos kelyje ir nenukryptų nuo jo nei plauką. 

Mokymas užėmė didžiąją ravo Barucho dienos dalį.

Atsikeldavo pirmą valandą nakties ir sėsdavo mokytis iki pat ryto.

Mokydavosi su didžiausiu įsigilinimu.

Po rytinės maldos dar pusvalandį mokydavosi su kuriuo nors iš mokinių.

Ir tik tada sėsdavo pusryčiauti.

Po pusryčių paprastai užsiimdavo veikla, susijusia su kūno sveikata.

Vasarą plaukiodavo jūroje. Žiemą eidavo mankštintis į mišką ir panašiai.

Važiuodamas skaitydavo: šiek tiek paskaitęs užmerkdavo akis ir ilgai galvodavo.

Netgi kai vaikščiodavo miške, būdavo susikoncentravęs savo šventose mintyse ir visai nekreipdavo dėmesio į tai, kas vyksta aplink.

Kasdien, po popietinio poilsio, vėl mokydavosi iki pusės aštuonių vakaro.

Dalį laiko skirdavo mokiniams, dalį laiko mokydavosi vienas savo kambaryje.

Po to – laikas vakarinei maldai ir nakties poilsiui.

Ir po to vėl nauja diena, kuri prasideda pusė pirmos naktį.

Diena, pilna nenutrūkstamo susijungimo su Kūrėju.