• רבי לויטס איש יבנה אומר: מאוד, מאוד הוי שפל רוח, שתקוות אנוש – רימה. רבי יוחנן בן ברוקא אומר כל המקלל שם שמים בסתר, נפרעים ממנו בגלוי, אחד שוגג ואחד מזיד בחילל השם. אבות ד – ד Rabi Levitas iš Javnės sako: Būk labai, labai nusižeminęs, nes žmogaus viltis (ateitis) – kapo kirmėlės. (Avot 4 – 4)

יהדות הלכה למעשה 

Praktinis judaizmas

ravas Izraelis Meiras Lavas הרב ישראל מאיר לאו

Pesacho išvakarės

Šią dieną priimta atsikelti anksčiau – juk reikia tiek daug nuveikti.

Tais laikais, kai stovėjo Šventykla, Pesacho išvakarės buvo šventinė diena – diena, kai buvo aukojamos Pesacho aukos. Aukojimo metu buvo skaitomas „Halelis“, ir todėl ir dabar antroje Pesacho išvakarių dienos pusėje reikia užbaigti visus darbus (aišku, išskyrus macos kepimą ir pasiruošimą šventei).

Išminčiai tam teikė tokią svarbą, kad nustatė, jog „tas, kas dirba Pesacho išvakarėse, gyvenime nepamatys palaiminimo“...

Šią dieną reikia įvykdyti šias priedermes: „chameco sudeginimą“, „chameco“ pardavimą, macos kepimą ir stalo sederiui ruošimą.

Ryte, „Šacharit“ maldoje neskaitoma „Padėkos aukojimo daina“ ir „Šlovinanti daina apie Davidą“.

Halacha nurodo vyrams-pirmagimiams pasninkauti šią dieną.

Šio nurodymo turi laikytis ne tik tie, kurie yra pirmagimiai pas tėvą, bet ir pirmagimiai pas motiną.

Šio pasninko tikslas – priminti apie pirmagimių išsigelbėjimą, kai buvo naikinami pirmagimiai Egipte ir kad jie turi būti dėkingi Kūrėjui.

Be to, pirmagimiams, dalyvaujantiems šventėje kokios nors priedermės proga – apipjaustymo ar tam tikro Talmudo traktato užbaigimo proga – leidžiama valgyti.

Todėl priimta sinagogose tos dienos ryte rengti iškilmes Talmudo traktato užbaigimo proga. Iškart po „Šacharit“ organizuojama pamoka, kurios metu mokomasi paskutinių to traktato eilučių ir pirmagimiai jų atidžiai klausosi, o po to dalyvauja vaišėse šio įvykio garbei, kas duoda teisę jiems valgyti visą tą dieną.

Stengiamasi tą rytą maldą „Šacharit“ užbaigti anksčiau – juk reikia dar papusryčiauti iki kol baigsis laikas, kai galima valgyti „chamecą“ – tai keturių valandų po saulės patekėjimo periodas.

Izraelyje šis laikas baigiasi maždaug apie 9 valandą, tačiau kiekvienais metais reikia pasitikrinti kalendoriuje tikrą laiką.

Po pusryčių surenkami „chameco“ likučiai ir atliekama „chameco“ pardavimo procedūra.

Šeštos valandos po saulės patekėjimo pradžioje – Izraelyje tai truputį po 11 valandos – sudeginamas „chamecas“ ir skaitomas teisių į „chamecą“ atsisakymas („Visas „chamecas...“ ir t.t.), bet tai truputį kitas variantas, nei buvo skaitomas vakare.

Kadangi išminčiai sako: „Kiekvienas žmogus turi apsišvarinti prieš šventę“, Pesacho išvakarėse reikia atlikti „mikva“.

Taip pat Pesacho išvakarėse daugelis stengiasi apsikirpti, kadangi Pesacho šventė pradeda „Sfirat haomer“ periodą, kai negalima kirptis. Apsikirpti reikia iki vidurdienio.

Po vidurdienio kepama macat-micva ir pradedama ruoštis sederiui. Beje, Pesacho išvakarėse draudžiama valgyti net tik „chamecą“, bet ir macą.

Ir geriausia iš vis apriboti maistą – kad vakare, Pesacho metu su dideliu apetitu valgyti macą.

Ir taip, Pesacho išvakarės – tai vienintelė diena metuose, kai nėra pasninkaujama (išskyrus pirmagimius), bet ir nevalgoma nei duona, nei maca...

Reikia pridurti, kad tie, kurie valgo macą ištisus metus, nebevalgo jos nuo nisano mėnesio pradžios.

Šventės pavadinimai

Ši šventė turi keturis pavadinimus:

1. Avivo (pavasario) šventė;

2. Laisvės šventė; 

3. Macot šventė;

4. Pesach.

Avivo (pavasario) švente jis vadinasi todėl, kad vyksta būtent pavasario mėnesį, gamtos klestėjimo laiku, kai laukuose sunoksta derlius.

Juk po pirmos šventės dienos į Šventyklą reikia pristatyti omerą – tam tikrą kiekį naujo miežių derliaus.

Laisvės švente jis vadinasi todėl, kad pažymi išėjimo iš Egipto vergovės datą.

Neatsitiktinai ši šventė maldynuose vadinama „mūsų išsivadavimo laiku“ (tuo tarpu Sukot vadinama „mūsų džiugesio laiku“, o Šavuot – „Mūsų Toros dovanojimo laiku). 

Macot švente vadinasi todėl, kad tuo laiku negalima valgyti „chameco“, o pirmąją šventės naktį reikia valgyti macą (ivritu dgs. – מצות macot) – kaip prisiminimą apie macą, valgytą skubiai pasitraukiant iš Egipto.

Ir galiausiai – Pesachu ši šventė vadinama pagal ypatingo aukojimo pavadinimą, atliekamo 14 nisano dieną.

Šis aukojimas atspindi prisiminimą apie stebuklą, kurį Kūrėjas atliko Izraeliui Egipto „pirmagimių išnaikinimo“ bausmės metu.

Tą naktį Egipte nebuvo nei vienų namų, kuriuose nebūtų miręs pirmagimis – „nuo faraono pirmagimio, kuris turi sėdėti soste, iki kalinio, sėdinčio belangėje ir visi gyvulių pirmagimiai“ – išskyrus judėjų namus.

Pasakyta Toroje, kad atlikdamas „pirmagimių bausmę“ egiptiečių namuose, Kūrėjas praleido (פסח) judėjų namus.

Todėl šventinė auka ir visa šventė vadinasi Pesachas. 

Toroje ši šventė vadinama macot švente, tačiau išminčiai vadina ją tiesiog Pesachu.

Kodėl taip yra?

Talmude, traktate „Brachot“ pasakyta, kad „tfiline“, kuris yra uždedamas paties Kūrėjo, yra parašyta viena eilutė: „Ir kas, kaip Tavo tauta, Izraelis, viena tauta žemėje?“

Pasakė Kūrėjas judėjams: „Jūs paskelbėte Mano vardą žemėje – o Aš paskelbiu jūsų vienybę taikoje. Jūsų „tfilinuose“ parašyta: „Klausyk, Izraeli, Kūrėjas – mūsų Dievas, Kūrėjas – vienas“. Ir Aš rašau Mano „tfiline“: „Ir kas, kaip Tavo tauta Izraelis, vieninga tauta žemėje?“ Iš čia matyti abipusės meilės ir pagarbos jausmas tarp Kūrėjo ir Jo tautos. Ir apie šią vienybę taip pasakyta knygoje Šir aŠirim: „Aš priklausau mano mylimajam, o jis – man“.

Taip yra ir su Pesachu: Kūrėjas vadina jį Toroje macot švente, kad pabrėžti judėjų nuopelną, kai besąlygiškai klausė Jo Egipte, kai Jis liepė paaukoti Pesacho auką ir išeiti iš Egipto: jie taip paskubėjo įvykdyti Jo įsakymą, kad tešla nespėjo išrūgti ir jie valgė macą.

O iš kitos pusės – Pesacho pavadinimu norima pabrėžti ne savo nuopelnus, o Kūrėjo malonę, Kuris išgelbėjo jų namus Egipte nuo „pirmagimių bausmės“.