Ravas Baruchas paprastai aiškindavo, kad žodis „šekelis“ שקל yra nuo žodžio „škilia“ שקילה („vertinimas, pasvėrimas“).
Kadangi tuomet, kai žmogus pradeda dirbti Kūrėjui, jis įeina į vertinimo procesą,
nes kiekviename dalyke jis turi įvertinti ir pasverti: ar tai „kūno“
(egoistinis), ar Kūrėjo noras?
Visą laiką turi „persverti“ Kūrėjo noras, o
ne jo „kūno“ noras.
Tačiau tai padaryti nėra lengva.
Būtent tada žmogui
atsiveria, koks stiprus ir galingas yra jo „kūnas“ (egoizmas) ir kad jis jokiu
būdu ir niekada nesutiks priimti „Dangaus karalystės jungo“.
Tada žmogus
pamato, jog jis visiškai nėra sau šeimininkas (nevaldo savęs), kaip jis iki
šiol galvojo.
Tada pas žmogų atsiranda indas Kūrėjo išgelbėjimui, t.y.
poreikis, trūkumas ir malda.
Be Kūrėjo išgelbėjimo neįmanoma įeiti į ryšį su
Kūrėju.
Ir apie šį aspektą pasakė išminčiai:
„Malda padaro pusę darbo“.
Malda
yra pusė dalyko, ji yra indas, o po to Kūrėjas sąlygoja antrą pusę –
išgelbėjimą, t.y. šviesą.
Todėl turime duoti pusę šekelio, nes dėka „svarstymų“
žmogaus širdyje gimsta malda.
Ir tai, kaip jau minėta, yra pusė dalyko.
1991 metų Toros dalies „Zachor“ Šabato metu ravas Baruchas pasakė:
„Yra
parašyta Toroje (Dvarim 25:17): „Prisimink, ką tau padarė Amalekas“.
Kodėl
turime prisiminti?
Todėl, kad nėra šviesos be indo, t.y. kiekvienam dalykui
reikalingas pasiruošimas.
Kad žmogus galėtų ištrinti Amaleką,
pirmiausiai jis turi prisiminti, ką padarė Amalekas ir tik po to gali ištrinti
atsiminimą apie jį.
Ir kiekvienas žmogus turi apgalvoti sau atskirai, ką jam padarė Amalekas jo viduje.