• רבי לויטס איש יבנה אומר: מאוד, מאוד הוי שפל רוח, שתקוות אנוש – רימה. רבי יוחנן בן ברוקא אומר כל המקלל שם שמים בסתר, נפרעים ממנו בגלוי, אחד שוגג ואחד מזיד בחילל השם. אבות ד – ד Rabi Levitas iš Javnės sako: Būk labai, labai nusižeminęs, nes žmogaus viltis (ateitis) – kapo kirmėlės. (Avot 4 – 4)

חנוכה - חג האמונה 

Chanuka – tikėjimo šventė

ravas Adamas Sinajus הרב אדם סיני

Visas aštuonias Chanukos šventės dienas mūsų langai kiekvieną vakarą prisipildo žvakių šviesomis.
Tačiau išminčiai sako mums,
kad Chanuka vadinasi tikėjimo švente.
Koks gi yra ryšys tarp tikėjimo ir Chanukos?

Iš istorijos žinome, kad graikai norėjo anuliuoti judėjų tikėjimą.
Judėjų tikėjimas remiasi tuo,
kad Kūrėjas yra tobulas ir absoliučiai geras.
Taip pat judėjas tiki,
kad žmogaus „ryšys“ su Kūrėju turi būti ne „proto“, bet „tikėjimo keliu“.
Šis „ryšys“ – tai meilės tarp žmogaus ir Kūrėjo „ryšys“.

Tikėjimas išreiškia dalyką,
neturintį jokios materialios „priežasties“.
Iš tikro daugeliui tikėjimo dalykų:

- mėnesio pašventinimui,
- apipjaustymui,
- Šabatui,
- ar net Toros mokymuisi,
mes nematome materialios priežasties.

Tai reiškia, kad mes šiuos dalykus atliekame tik todėl,
kad taip įsakė Kūrėjas,
visai nesiremdami savo protu.
Ši idėja, kad reikia remtis tik tikėjimu,
graikams buvo visai nepriimtina.
Todėl graikai visose valdose norėjo įvesti savo „filosofiją“.

Graikų „filosofija“ teigia,
kad gyvenimo esmė yra „kūno aptarnavimas“,
ir čia galima remtis tik „protu“ .
Judėjai nepriėme šios graikų „filosofijos“,
todėl prasidėjo „tikėjimo karas“.
Iš tikro šis „karas“ jau prasidėjo žymiai seniau, j
au mūsų tėvo Abrahamo ir karaliaus Nimrodo laikais.
Nimrodas propagavo „mokslo“ ir „kūno“ mentalitetą,
tačiau Abrahamas skelbė tikėjimo vienu Kūrėju idėją...

Ir tai „karas“, kas turi vadovauti žmogaus sąmonėje:
- „kūno“ ar „sielos“ poreikiai,
- „graikų“, ar „judėjų“ mentalitetai,
- „tikėjimo vienu Kūrėju“ ar „egoistiniai – tikėjimu daugeliu dievų“ polinkiai.
Tai tikras „karas“...

Ir būtent per Chanukos šventę mes matome didelę mokslo,
pasaulietiškumo ir „graikų“ galybę...
Tačiau galiausiai įvyksta stebuklas.
Kas tai per stebuklas?!

Galiausiai „stipriuosius“ nugali „silpnieji“,
t.y. galiausiai „kūną“ ir „mokslą“ nugali „siela“ ir „tikėjimas“.
Ar mes to norime ar ne, galiausiai tikėjimo idėja švenčia pergalę.

Iš tikro per Chanuką mes ir švenčiame „tikėjimo“ bei „sielos“ pergalę prieš „mokslą“ ir „kūną“.
Chanukos šventė labai tiksliai atspindi šį aspektą.
Išminčiai mums sako,
kad meilė taip pat yra „tikėjimo dalis“.
Iš tikro „moksliškas“ požiūris teigia:
Kam reikia mylėti savo žmoną?
Juk aplink yra gražesnių ir protingesnių moterų?

Ir čia „tikėjimo“ požiūris skelbia:
Kūrėjas įsakė man mylėti tik savo žmoną,
o ne kitas, nors kitos gali būti patrauklesnės, ar jaunesnės...

Iš tikro Chanukos šventė atėjo paskelbti tikrą „karą“ mano „racionališkumui“ ir norui viską gauti be pastangų.
Chanukos šventė rodo man,
kad „tikėjimas“ ir „sielos“ poreikiai yra žymiai svarbesni už „mokslo“ ir „kūno“ poreikius.
Todėl dabar yra pats tinkamiausias laikas pakilti į šią „kovą“ savo viduje,
su absoliučiu tikėjimu, kad Kūrėjas atiduos „stipriuosius“ į „silpnųjų“ rankas.