• רבי לויטס איש יבנה אומר: מאוד, מאוד הוי שפל רוח, שתקוות אנוש – רימה. רבי יוחנן בן ברוקא אומר כל המקלל שם שמים בסתר, נפרעים ממנו בגלוי, אחד שוגג ואחד מזיד בחילל השם. אבות ד – ד Rabi Levitas iš Javnės sako: Būk labai, labai nusižeminęs, nes žmogaus viltis (ateitis) – kapo kirmėlės. (Avot 4 – 4)

הקדמה לספר הזהר 

Įvadas į knygą Zohar

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

26.

Taip pat sakėme, kad Pirma būsena būtina tvarka įpareigoja Trečią būseną,
kuri išėjo su pilnu kūrimo minties įgyvendinimu,
ir ten negali trūkti net mažiausios smulkmenos.
Todėl būtent Trečia būsena įpareigoja mirusių kūnų prisikėlimą,
t.y. milžiniško noro gauti tik sau, esančio juose, atstatymą.

Iš tikro šis laikinas ir netobulas noras turi būti palaidotas Antroje būsenoje,
ir privalo prisikelti iš naujo su visu dideliu noru gauti sau,
be jokio sumažėjimo, su visais defektais, kurie jame buvo.

Ir tada prasideda darbas iš naujo, t.y. „apversti“ šį didelį norą gauti sau, kad jis pasidarytų vien tik noru sąlygoti.

Tada laimime dvigubai:

1. Pas mus yra „vieta“, kur galime gauti visą gerumą ir malonumą,
esantį kūrimo mintyje.
Tai reiškia, kad dabar yra pas mus kūnas,
su ypatingai dideliu noru gauti jame,
einančiu kartu su būsimais malonumais.

2. Dabar mūsų gavimas yra tik tam, kad suteikti malonumą Kūrėjui,
todėl šis gavimas skaitosi absoliučiu sąlygojimu.
Ir svarbiausia, kad ateiname prie formų sutapimo,
kas yra susiliejimas, t.y. Trečios būsenos forma.
Todėl Pirma būsena būtinai įpareigoja prisikėlimą iš numirusių.