• אכן לפי"ז נשאלת השאלה, למה לא היה נגלה ספר הזוהר לדורות הראשונים, שבלי ספק היו חשובים במעלה יותר מדורות האחרונים והיו ראויים לו יותר. בעה''ס, הקדמה לספר הזהר Tačiau iškyla klausimas, kodėl knyga Zohar nebuvo atverta pirmoms kartoms? Juk be jokios abejonės šios kartos savo tyrumu ir svarbumu pranoko paskesnes, t.y. buvo labiau vertos šios knygos. (Baal Sulamas „Įvadas į knygą Zohar“)

הקדמה לתלמוד עשר הספירות  

Įvadas į „Mokymą apie dešimt sfirot“

Jehuda Ašlagas (Baal Sulamas)

                                                             33.

Visa tai galima suprasti iš to, kas jau yra paaiškinta anksčiau.
Iš tikro išminčiai leido pradžioje užsiiminėti Tora „lo lišma“,
nes iš „lo lišma“ ateinama prie „lišma“.
Tai atsitinka dėl šviesos, esančios Toroje, poveikio.
Šviesos, kuri grąžina žmogų prie gerumo.

Todėl užsiėmimas „lo lišma“ skaitomas „tarnaite, pagalbininke“,
kuri atlieka „žemus darbus“ Poniai, t.y. šventai Šchinai.
Ir taip galiausiai vis tiek yra prieinama prie „lišma“,
bei nusipelnoma Šchinos nusileidimo.
Tada netgi „tarnaitė“, t.y. užsiėmimas „lo lišma“, skaitosi „šventa tarnaite“.
Nes ji paruošia ir padeda šventumui.
Dar tai yra vadinama šventu Asija pasauliu.

Tačiau, jei nėra pas žmogų tvirto tikėjimo (neduok dieve),
ir jis užsiima Tora ir dvasiniu darbu ne todėl,
kad Kūrėjas įsakė jam mokytis,
tada taip mokantis, neatsiveria žmogui Toros švytėjimas,
nes pas tokį žmogų yra „pažeistos akys“,
apverčiančios šviesą į tamsą, panašiai kaip pas šikšnosparnį.

Iš tikro taip mokindamasis žmogus išeina iš „šventos tarnaitės“ aspekto,
nes nenusipelno jos dėka ateiti į „lišma“.
Ir tada žmogus papuola į „nešvarios, klipos tarnaitės“ valdžią,
kuri pasiglemžia sau Torą ir dvasinį darbą.
Todėl tada:
„Pyksta žemė“,
t.y. šventoji Šchina vadinama „žeme“.
Ir tas dvasinis darbas ir Tora,
kurie turėjo ateiti į šventosios Šchinos nuosavybę,
yra pagrobiami „netyros tarnaitės“,
ir nuleidžiami į klipot nuosavybę.
Todėl ir sakoma: „Tarnaitė paveldi Ponią“ (neduok dieve).