Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš rabi Davido Meincbergo): „Šis laiškas atsivėrė mums su Dangaus pagalba rabi Davido Meincbergo dėka (past. - Baal aSulamo laiškas, apie kurį čia kalbama, pateiktas ankstesniame skyriuje).
Rabi Davidas vyko į Lenkiją rinkti pinigų bendruomenei „Varšuva“.
Į Varšuvą atvyko vidury nakties, kai mieste dar buvo visiškai tamsu ir ėmė ieškoti vietos nakvynei.
Staiga pastebėjo iš vieno namo sklindančią šviesą.
Jis pabeldė į namo duris ir įėjo.
Ten sėdėjo judėjas ir mokėsi Gmarą.
Tai buvo Baal aSulamo pusbrolis, kuriam mūsų šventas mokytojas ir rašė šį laišką.
Ir kai pusbrolis išgirdo, kad rabi Davidas yra Baal aSulamo mokinys, iškart ištraukė laišką ir parodė rabi Davidui.
Štai tokiu būdu Kūrėjas sąlygojo šio laiško atvėrimą.
Ir jei jūs manote, kad šis laiškas padarė rabi Davidui įspūdį, tai jūs labai klystate“.
Paaiškinimas: Baal aSulamo mokiniai neieškojo ženklų ir stebuklų, kurie palengvintų jiems darbą Kūrėjui, bet atvirkščiai - jie kaip tik ieškojo kuo daugiau darbo, kad suteiktų malonumą Kūrėjui.
Ir kiekvienas jų anuliavimasis prieš mokytoją, buvo pagrįstas ėjimu virš logikos, virš proto.
Todėl neieškojo ženklų ir panašių įrodymų, patvirtinančių mokytojo didumą.
Ravas Azrielis Chaim Lemberger pasakojo (tai, ką girdėjo iš Baal aSulamo žmonos Rivkos Ruizos):
„1921metais Baal aSulamas pasakė savo žmonai: „Šiame pasaulyje man nebėra daugiau ką veikti, nes jau ištaisiau viską, ką turėjau ištaisyti (žmogaus atėjimo į šį pasaulį tikslas - visiškas ir absoliutus susiliejimas su Kūrėju, kiekviename veiksme ir judesyje, kiekviename žodyje, išeinančiame iš lūpų, ir visa tai iš didelės meilės Kūrėjui, degančios širdyje).
Pravirko jo žmona ir pasakė jam: „Kaip gali mane palikti vieną su mažais vaikais?“
Ir atsakė jai Baal aSulamas: „Yra tik viena galimybė man pasilikti šiame pasaulyje - tai išvykti į Izraelį“.
Pasakė jo žmona: „Po viso to, ką čia pasiekei, kai tapai žymiu Varšuvos rabinu, bei mokytoju, turinčiu daug mokinių, nori viską prarasti tuščioje žemėje?“
Atsakė jai šventas mūsų mokytojas: „Tik Izraelio žemėje man dar yra dvasinio darbo.
Jei neišvyksiu ten, man bus tas pats, kas buvo dviems admor iš Prusovo mokiniams, kuriems daugiau nebebuvo ką taisyti (kaip buvo minėta, du admor iš Prusovo mokiniai mirė po to, kai pasakė savo mokytojui, kad jie jau baigė visą ištaisymo darbą)“.
Kai rabanit („rabanit“ - ravo žmona) išgirdo šiuos žodžius, ir suprato, ką tai reiškia, labai išsigando.
Tada mūsų mokytojas jai pasakė: „Jei mes nuspręsime vykti į Izraelį, tai išvykti reikia tuojau pat“.
Pinigų nebuvo, todėl rabanit ėmėsi žygių, kad jų gautų.
Tuo metu ji laukėsi, tačiau nekreipė dėmesio į tai, ir ėmė krautis lagaminus bei ruoštis išvykimui iš Lenkijos.
Jie išvyko iš Varšuvos 1921 metais pirmą elulio mėnesio vakarą. Ir paskui, vidury kelionės, laive, plaukiančiame į Izraelį, atėjo laikas gimdyti.
Ir tada jiems gimė dukra Bat Ševa“.