• אמר רב אדא ברבי חנינא: אלמלא (לא) חטאו ישראל, לא ניתן להם אלא חמשה חומשי תורה וספר יהושע בלבד. נדרים כב' – ב Pasakė ravas Ada pagal rabi Chaniną: Jei ne Izraelio nuodėmės, jiems nebūtų duota daugiau, o tik penkios Toros knygos ir Jehošuos knyga. (Talmudas, Nedarim 22 – 2)

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Rytiniai palaiminimai

I. M. Lav

Šie palaiminimai priklauso pirmiesiems dviems tipams iš trijų, apie kuriuos kalbėjome.

Pats pirmasis iš rytinių palaiminimų – „...pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs mums apiplauti rankas.“

Pats jo formuluotės pobūdis parodo, kad šis palaiminimas susijęs su priedermės vykdymu.

Ir iš karto po jo – antrojo tipo palaiminimas: dėkingumas Kūrėjui už mums parodytą gerumą.

Šis gerumas – tai nuostabus, tobulas ir neįtikėtinai sudėtingas mechanizmas, vadinamas „žmogaus kūnu“.

Palaiminimas „Kuris sukūrei...“ iš tiesų nėra vien tik rytinių palaiminimų dalis: jis yra sakomas dienos bėgyje kiekvieną kartą, kai tenkiname savo gamtines reikmes.

Po tualeto apiplaunamos rankos ir sakoma: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, Kuris sukūrei žmogų pagal Savo išmintį, sutvėręs jo kūną su daugeliu ertmių ir angų. Atverta ir žinoma Tau, sėdinčiam garbingame Savo soste, kad jei užsivers viena iš angų ar atsivers viena iš ertmių, negalės žmogus egzistuoti netgi trumpą laiką. Palaimintas Tu, Kūrėjau, gydantis kiekvieną kūną ir kuriantis stebuklus!“

Po to, kai išreiškiame Kūrėjui dėkingumą už tai, kad Jis sukūrė tokį tobulą mechanizmą, kurio visos dalys sąveikauja taip harmoningai, nuo kurio nepriekaištingo darbo priklauso mūsų gyvenimas ir kurį taip lengva išvesti iš rikiuotės, jei ne Kūrėjo pagalba, mes pereiname prie kito, kurio turinys – dėkingumas už tyrą sielą, apgyvendintą mūsų kūne.

„Mano Kūrėjau! Siela, kurią Tu dovanojai man – tyra. Tu sutvėrei ją, Tu sukūrei ją, Tu įpūtei ją į mane, Tu saugoji ją manyje ir ateityje Tu paimsi ją iš manęs ir grąžinsi ją man Ateityje, kuri ateis. Visą laiką, kurį siela yra manyje, dėkoju Tau, Kūrėjau, mano Dieve ir mano tėvų Dieve, visų veiksmų Valdytojau, visų sielų Valdove. Palaimintas Tu, Kūrėjau, sugrąžinantis sielas į mirusius kūnus!“

Šiais dviem palaiminimais mes išreiškiame savo dėkingumą Kūrėjau už tai, kad Jis davė gyvenimą žmogui, sudarytam iš dviejų priešybių – kūno ir sielos – vienybės.

Pats žodis adam הָאָדָם („žmogus“) ivritu reiškia šią vienybę.

Žodis adam kilęs iš žodžio adama הָאֲדָמָה „žemė“, tuo nurodydamas iš kokios medžiagos sukurtas žmogaus kūnas.

Pasakyta Toroje: „Ir sukūrė Kūrėjas žmogų iš žemės dulkių“.

Kita vertus, žodis adam yra tos pačios šaknies, kaip ir veiksmažodis edame „būsiu panašus“, kaip pasakyta pas pranašą Ješaja: edame le Eljon „būsiu panašus į Kūrėją“.

Ir čia turima mintyje antroji žmogaus esmės pusė – gyvybę teikianti siela, kuri duota jam Kūrėjo ir nuo kurios priklauso unikali žmogaus savybė – jo sugebėjimas laisvam pasirinkimui tarp gėrio ir blogio.

Trys iš rytinių palaiminimų skirti tam, kas suburia visus judėjus į vieningą tautą – Toros dovanojimui.

Pirmasis iš jų - palaiminimas, skirtas Toros mokymosi priedermei, kuri prisako žmogui skirti tam tikrą dienos laiko dalį Toros studijavimui – panašiai kaip mes skiriame tam tikrą laiką savo asmeniniams reikalams.

Štai tie trys palaiminimai:

„Palaimintas... pašventinęs mus savo priedermėmis ir liepęs mums užsiimti Toros mokymusi!“,

„Ir padaryk, Kūrėjau, mūsų Dieve, Tavo Toros žodžius pasaldinimu mūsų ir visų Tavo Tautos Izraelio sūnų lūpoms ir tegul visi mes ir mūsų palikuonys, ir mūsų palikuonių palikuonys žinosime Tavo vardą ir mokysimės Tavo Toros dėl jos vardo. Palaimintas Tu, Kūrėjau, mokantis Toros Savo tautą Izraelį!“,

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, išrinkęs mus iš visų tautų ir davęs mums Savo Torą! Palaimintas Tu, Kūrėjau, duodantis Torą!“

Reikia pažymėti, kad „Šulchan aruch“ autorius mano, kad tai ne trys, o tik du palaiminimai – kad pirmasis ir antrasis sudaro vieną palaiminimą (ne veltui antrasis iš jų prasideda jungtuku „ir“).

Iš karto po šios maldos, kalbančios apie Toros vertybes ir apie pareigą jos mokytis, mes pereiname prie įgyvendinimo tai veiksmu: skaitomos trys ištraukos iš trijų svarbiausių sudėtinių Toros dalių – Penkiaknygės, Mišnos ir Talmudo.

Iš Penkiaknygės cituojamas palaiminimas, kuriuo Kūrėjas liepė kohenams laiminti Izraelio tautą: „Tepalaimina tave Kūrėjas ir apsaugo tave; tegul būna palankus tau Kūrėjas ir pasigaili tavęs; tegul būna maloningas tau Kūrėjas ir te atsiunčia tau taiką!“

Būtent ši ištrauka pasirinkta rytiniams palaiminimams dėl to, kad kasdieninį Toros mokymąsi pradėtume nuo palaiminimo, kurio esmė yra taika.

Iš Mišnos paimta ištrauka iš traktato Pea: „Štai priedermės, kurių vykdymui nėra apribojimų: lauko krašto, kuris paliekamas nepjautas vargšams, dydis; pirmųjų naujojo derliaus vaisių, kurie atnešami į Šventyklą, kiekis; laikas, kurio metu judėjui priklauso būti Šventykloje; pagalba artimui; Toros mokymasis“. Žinoma, nereikia galvoti, kad perskaitę šias ištraukas ryte, mes jau įvykdėme Toros mokymosi priedermę: iš tikrųjų Toros mokymuisi nėra apribojimų ir todėl negalima pasitenkinti tokiu trupučiu.

O dabar ištrauka iš Talmudo: „Štai priedermės, kurių vykdymo vaisius žmogus skina šiame pasaulyje, o atpildas už jų įvykdymą išlieka jam pasaulyje, kuris ateis...“

T.y. pagrindinis kapitalas, įgytas dėka Toros priedermių vykdymo, išlieka žmogui kaip atpildas, kurį jis gaus ateinančiame pasaulyje, vienok procentai nuo šio kapitalo duodami jam jau dabar, žemėje – jam suteikiama galimybė mėgautis savo gerų darbų vaisiais dar šiame pasaulyje.

Kokios tai priedermės?

Tai: „Tėvo ir motinos gerbimas, pagalba artimui, ankstyvas atėjimas į mokymosi namus ryte ir vakare, svetingumas, rūpinimasis ligoniais, pagalba neturtingoms nuotakoms surengti vestuves, dalyvavimas laidotuvėse, susikaupimas maldoje, susipykusių draugų bei sutuoktinių sutaikymas ir Toros mokymasis, prilygstantis visų Toros priedermių vykdymui.“

Toliau seka palaiminimai, išreiškiantys dėkingumą Kūrėjui už mums suteiktą gerumą.

Pirmojo turinys yra bendro pobūdžio: dėkingumas už pasaulio sukūrimą tokiu, kad dienos ir nakties kaita niekada nesutrinka, be to, perėjimas iš tamsos į šviesą įvyksta ne iš karto, o palaipsniui, ir šioje kasdieninėje „sargybos kaitoje“ dalyvauja skirtingi Kūrėjo kūriniai, kiekvienas atlikdamas jam skirtą vaidmenį: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, apdovanojęs gaidį supratimu, kad atskirtų dieną nuo nakties“.

Tai yra, mes laiminame Kūrėją už tai, kad Jis pasirūpino mumis, davęs mums šauklį, perspėjantį apie aušros pradžią.

Yra kitas šio palaiminimo aiškinimas: žodis sechvi שֶּׂכְוִי reiškia ne tik „gaidys“, bet ir „protas“, ir tada palaiminimas įgyja kitą prasmę – dėkingumą Kūrėjui už tai, kad Jis apdovanojo mus laiko jausmu, gebėjimu pastebėti paros laiko kaitą.

Po to seka trijų palaiminimų, apjungtų bendru turiniu, grupė: jais judėjas dėkoja Kūrėjui už tai, kad yra dalele visuomenės, kuri prisiėmė garbingą pareigą vykdyti visas 613 Toros priedermių.

Čia reikia paaiškinti, kad 613 priedermių dalinasi į dvi rūšis: 248 pozityvių priedermių (beje, tai taip pat ir žmogaus kūno dalių skaičius) – prisakymų daryti ką tai konkretaus; ir 365 negatyvių priedermių (tai taip pat gyslų žmogaus kūne skaičius), draudžiančių tam tikrus veiksmus.

Būtinybė vykdyti visas 613 priedermių liečia judėjų tautą, kuriai buvo dovanota Tora prie Sinajaus kalno.

Kas liečia kitus žmones, tai jie privalo vykdyti tik 7 priedermes: netarnauti stabams, nepralieti nekalto kraujo, nepaleistuvauti, nevalgyti mėsos, atpjautos nuo gyvo gyvulio, nekeikti Kūrėjo, nevogti ir vykdyti teisingumą.

Šios septynios priedermės vadinasi „Septynios Noacho palikuonių priedermės“.

Moteris turi vykdyti tas pačias priedermes, kaip ir vyras, bet su viena išimtimi: ji laisva nuo tų Toros prisakymų, kurie susiję su tam tikru nustatytu laiku, pavyzdžiui, nuo priedermių „tfilin“ ir „cicit“, kurių vykdymas apribotas šviesiuoju paros laiku.

Tais laikais, kai judėjai turėjo vergų, toks vergas-gojus taip pat buvo laisvas nuo tų Toros priedermių, kurių įvykdymas apribotas tam tikru laiku.

Ir taip, štai tie trys palaiminimai:

1. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, už tai, kad nesukūrei manęs gojumi“;

2. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, už tai, kad nesukūrei manęs vergu“;  

3. „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi“.

Moteris, savo ruožtu, vietoje paskutinio iš trijų palaiminimų sako kitą: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, visatos Valdove, sukūręs mane pagal Savo valią“.

Likusieji rytiniai palaiminimai – dėkingumas už įvairias dovanas, kuriomis Kūrėjas apdovanojo žmogų: „Dovanojantis regėjimą akliesiems“, „Aprengiantis nuoguosius“, „Išlaisvinantis kalinius“, „Ištiesinantis palaužtuosius“, „Iškeliantis sausumą virš vandens“, „Davęs man visa, kas būtina“, „Nukreipiantis žmogaus žingsnius“, „Apjuosiantis Izraelį galia“, „Dovanojantis Izraeliui grožį“, „Grąžinantis jėgas pavargusiajam“.

Rytiniai palaiminimai baigiami šia malda: „Palaimintas Tu Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, nuvaikantis miegą nuo mano akių ir snaudulį nuo mano vokų! Tegul bus Tau naudinga, Kūrėjau, mūsų Dieve ir mūsų tėvų Dieve, apdalinti mus stropumu mokytis Tavo Torą ir uolumu laikytis Tavo priedermių, ir nevesk mūsų prie nuodėmės ir prie nusikaltimo, ir nusižengimo, ir išbandymo ir prie gėdos, ir tegul neužvaldo mūsų blogasis pradas. Ir atitolink mus nuo blogo žmogaus ir nuo blogo draugo. Ir priartink mus prie gerojo prado ir prie gerų darbų ir pajunk Sau mūsų nuodėmingą prigimtį. Tegul įgysime mes šiandien ir ateityje malonę, gerumą ir gailestingumą Tavo akyse ir visų mus matančiųjų akyse, ir apdovanok mus gerumu! Palaimintas Tu, Kūrėjau, apdovanojantis gerumu Savo tautą Izraelį!“