• „Ir kalbėjo Kūrėjas Moše, sakydamas: Kalbėk visai Izraelio sūnų bendruomenei ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes Aš, jūsų Kūrėjas, esu šventas“ (Vajikra 19 – 1, 2).

Praktinė Halacha (Įstatymai) 

Po valgio

I. M. Lav

זימון „Zimun”

Jei, kaip sakoma aukščiau pateiktoje citatoje iš Mišnos, trise valgė už vieno stalo, tai jiems galioja dar vienas įstatymas.

Jei trys ar daugiau žmonių valgė drauge – tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje – jie privalo atlikti taip vadinamą זימון „zimuną“.

Užuomina į זימון yra paskutinės Moše giesmės pradžioje (Dvarim, 32): „Kai Kūrėjo vardą pasakysiu – atiduokite pagarbą mūsų Kūrėjui!“

Tai yra, vienas ragina kitus – mažiausiai du – pagarbinti Kūrėją.

Todėl tas, kuriam teko garbė būti „Birchat hamazon“ skaitymo vedančiuoju, kreipiasi į valgančius kartu: „Ištarkime palaiminimą!“ – o jie atsako: „Tegul bus palaimintas Kūrėjo vardas dabar ir per amžius!“ (šis kreipimasis ir vadinamas ivritu זימון zimun – „kvietimas“). 

Vedantysis pakartoja jų žodžius ir tęsia:  „Jums leidus (čia ištaria rabino vardą – jei jis dalyvauja tarp valgančiųjų, arba koheno, arba namų šeimininko – jei ne jis pats atlieka „zimuną“) mano mokytojai ir mano ponai – palaiminkime Tą, Kuriam priklauso maistas, kurį valgėme!“

Jei už stalo sėdi ne mažiau, nei dešimt žmonių, t.y. minjanas, reikia sakyti: „Palaiminkime mūsų Kūrėją, kuriam priklauso maistas, kurį valgėme!“, o atsakyti: „Palaimintas mūsų Kūrėjas, kuriam priklauso maistas, kurį mes valgėme, ir Kurio gerumo dėka gyvename!“

Vedantysis taip pat pakartoja šiuos žodžius ir imasi skaityti „Birchat hamazon“.

Moterys, valgiusios prie vieno stalo, taip pat gali atlikti sau זימון – todėl, kad jos irgi privalo skaityti „Birchat hamazon“, nes ši priedermė nesusijusi su nustatytu laiku ir yra vykdoma kas kartą, kada valgoma duona.

Vienok, atliekant זימון, moterys prie vyrų neprisijungia.

Yra paprotys, suteikiantis „Birchat hamazon“ skaitymui ypatingą grožį ir iškilmingumą: skaityti šią maldą, laikant rankoje vyno taurę.

Paprastai taip elgiamasi per Šabatą ir šventes, šventinėse vaišėse apipjaustymo ar vestuvių garbei.

Atliekama tokia tvarka: pripilama vyno taurė, ji paduodama vedančiajam ir jis laiko ją dešinėje rankoje visą laiką, kol skaito „Birchat hamazon“.

Baigęs skaityti, ištaria palaiminimą „kuriantis vynuogės vaisių“, geria vyną (ir duoda gurkštelėti visiems dalyvaujantiems), o po to ištaria baigiamąjį palaiminimą „už vynuogės vaisių“ (apie šio tipo palaiminimus bus kalbama toliau).

 ברכת המזון „Birkat hamazon“

Kai vaišės baigiamos, ateina laikas padėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis davė maistą.

Prieš „Birkat hamazon“ priimta skaityti (arba dažniau – dainuoti) ištrauką iš knygos Tehilim. Šiokiadieniais tai 137 sk.: „Prie Bavelio (Babilono) upių mes sėdėjome ir verkėme, prisimindami Cioną“.

Šabatų metu, per šventes ir vaišėse, kurios ruošiamos dėl džiaugsmingos priežasties (pavyzdžiui, vestuvių) skaitomas 126 sk.: „Išaukštinimo daina: kai grąžino Kūrėjas iš tremties Ciono vaikus, buvome mes kaip sapne.“

Prieš pat „Birkat hamazon“ rituališkai nuplaunamos rankos.

Šis nuplovimas vadinamas מים אחרונים majim acharonim (pažodžiui „paskutinis vanduo“) – skirtingai nuo rankų nuplovimo prieš valgį, kuris vadinamas מים ראשונים majim rišonim (pažodžiui „pirmas vanduo“).

Kaip buvo paminėta aukščiau, „Birkat hamazon“ skaitymas – tai priedermė, įrašyta Toroje.

„Birkat hamazon“ sudaryta iš trijų palaiminimų, besiremiančių pačios Toros tekstu, prie kurių po Antrosios Šventyklos sugriovimo išminčiai pridėjo ketvirtąjį palaiminimą – žuvusiems Beitare atminti.

Pirmasis „Birkat hamazon“ palaiminimas – tai dėkingumas Kūrėjui už maistą, kuris buvo valgomas.

Tai taip vadinamas „ilgas“ palaiminimas, kuris prasideda žodžiais: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve...“ ir baigiasi: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, maitinantis visus“. 

Antrasis palaiminimas vadinasi „palaiminimas apie žemę“: jame yra dėkojama Kūrėjui už tai, kad Jis išvedė iš Egipto, davė Torą ir Izraelio Žemę.

Visa tai apibendrina išvada: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, už tai, kad davei mums žemę ir maistą!

Chanukos ir Purimo dienomis prie šio palaiminimo pridedama ypatinga malda „Už stebuklus...“.

Tai tas pats intarpas, kuriuo šiomis dienomis papildoma „Šmone esre“ (kaip minima aukščiau) – dėkingumas Kūrėjui už tai, kad Jis padarė šiuos stebuklus Izraelio tautai.

Trečiasis palaiminimas savo pobūdžiu artimesnis maldai, nei du ankstesnieji:

„O, pasigailėk, Kūrėjau, mūsų Dieve, Izraelio, Tavo tautos, ir Jeruzalės, Tavojo miesto... Ir neleisk, Kūrėjau, mūsų Dieve, kad mes priklausytume nuo žmonių geradarystės, nuo jų malonės, bet tegul tik Tavo ranka, pripildyta gėrybėmis, dosni, šventa ir nešanti gausybę, dovanoja mums prasimaitinimą... Ir atstatyk Jeruzalę, šventąjį miestą, kuo greičiau, mūsų dienomis! Palaimintas Tu, Kūrėjau, atstatantis iš Savo malonės Jeruzalę! Amen! “

Prie šio palaiminimo per Šabatus, per roš-chodeš ir per šventes yra pridedamos specialios maldos.

Per Šabatą – „Tegul bus Tavo noras, Kūrėjau, mūsų Dieve, sustiprinti mus...“, o per roš-chodeš, šventes (įskaitant „chol-hamoed“) ir per Roš-Hašana – „Tegul keliasi ir ateina...“.

Tie, kam Halacha leidžia valgyti per Jom-Kipur (pavyzdžiui, ligoniai ir vaikai), taip pat čia pasako „Tegul keliasi ir ateina...“ ir pamini jame „Jom-Kipur dieną“.

Ketvirtas palaiminimas vadinasi „Geras ir darantis gera“: „geras“ – todėl, kad padarė stebuklą ir žuvusieji Beitare buvo palaidoti, „darantis gera“ – todėl, kad stebuklingu būdu jų kūnai nenukentėjo, nežiūrint ilgo laiko, praėjusio nuo jų mirties dienos.

Šis palaiminimas baigiasi žodžiais: „Ir tegul neduos prarasti Jis visų Savo gėrybių amžinai!“, į ką visi dalyvaujantys atsako: „Amen!“.

Toliau eina eilė maldų, kurių kiekviena prasideda žodžiu „Gailestingas“.

Jomis prašoma Kūrėjo malonės visiems esantiems prie stalo ir visai tautai ir paminimos ypatybės tos dienos, kai yra sakoma „Birkat hamazon“ (Šabatas, šventė ir pan.)

Baigiasi „Birkat hamazon“, panašiai kaip malda „Šmone esre“, prašymu pilnu gilios prasmės: „Nustatantis taiką Savo aukštybėse, Jis pasiųs mums ir visam Izraeliui taiką ir pasakykime: amen!“

„Bracha achrona“

„Birkat hamazon“ sakoma tik po, kai buvo valgyta duona. Į tai yra užuomina Toroje (Bemidbar, 8): iš karto po duonos paminėjimo („Šalis, kurioje ne skurde valgysi tu duoną“) pasakyta: „Ir tu valgysi, ir pasisotinsi, ir palaiminsi...“

Dėkoti Kūrėjui po valgio ir gėrimo privaloma visada – taip pat ir tada, kai duona nebuvo valgyta.

Vienok, pastaruoju atveju skaitomi trumpi palaiminimai, kurie vadinasi „bracha achrona“ – „baigiamasis palaiminimas“.

Iš esmės, „bracha achrona“ – tai „Birkat hamazon“ kvintescencija.

Jis taip pat vadinamas „trigubu palaiminimu“, todėl kad jame sujungia visi trys pagrindiniai sutrumpinti „Birkat hamazon“ palaiminimai.

Po to, kai buvo valgomi miltų gaminiai iš kviečių, miežių, spelta kviečių, avižų ir rugių (taip vadinamų „penkių rūšių javų“), sakomas šis palaiminimas, paminint jame tą maisto rūšį, kuri valgyta: „Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, už maistą ir už egzistavimo priemones...“ (pagal šiuos žodžius šis palaiminimas paprastai vadinamas „palaiminimas už maistą“).

Jei buvo geriamas vynas, tada vietoje žodžių „už maistą ir už egzistavimo priemones“ sakoma: „už vynuogienoją ir už vynuogės vaisių“.

O jei valgyti vaisiai iš „septynių rūšių vaisių“, sakoma: „už medį ir už medžio vaisių“.

Jei „baigiamasis palaiminimas“ sakomas po to, kai buvo valgyti vaisiai, išauginti Izraelio Žemėje (arba buvo geriamas vynas, paruoštas iš Izraelio Žemės vynuogių), tai šį faktą dera paminėti „baigiamajame palaiminime“.

Šiuo atveju baigiame palaiminimą ne taip, kaip už Izraelio žemės ribų – pavyzdžiui, sakome ne „už žemę ir už vynuogės vaisių“, o „už žemę ir už jos vynuogės vaisių“.

Arba vietoje „už žemę ir už vaisius“ sakome „už žemę ir už jos vaisius“.

„Daugybės gyvų sutvėrimų Kūrėjas“

Po vaisių, nepriklausančių „septynioms rūšims“, po visų gėrimų (išskyrus vyną) ir po visų likusių maisto rūšių (išskyrus gaminius iš „penkių rūšių javų“) yra sakomas trumpas „baigiamasis palaiminimas“, vadinamas pagal jo pirmuosius žodžius „Daugybės gyvų sutvėrimų Kūrėjas“:

„Palaimintas Tu, Kūrėjau, mūsų Dieve, Visatos Valdove, sukūręs daugybę gyvų sutvėrimų ir viską, kas joms reikalinga – už viską, ką Tu sukūrei gyvybės palaikymui visame kas gyva! Palaimintas, duodantis pasauliams gyvybę!“