- רבי לויטס איש יבנה אומר: מאוד, מאוד הוי שפל רוח, שתקוות אנוש – רימה. רבי יוחנן בן ברוקא אומר כל המקלל שם שמים בסתר, נפרעים ממנו בגלוי, אחד שוגג ואחד מזיד בחילל השם. אבות ד – ד Rabi Levitas iš Javnės sako: Būk labai, labai nusižeminęs, nes žmogaus viltis (ateitis) – kapo kirmėlės. (Avot 4 – 4)
התבוננות שבועית פרשת וזאת הברכה
Savaitinė įžvalga Toros daliai veZot aBracha
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
Baal Sulamas, Baal Šem Tovo vardu, pateikia tris pakopas. Pabandyk jas pritaikyti savo gyvenime. 1. „Anuliavimas“ – visiškas savo „ego“ ir savo „puikybės“ atsisakymas. Žmogus turi vertinti save, kaip visiškai „nesvarbų“, lyginant su Palaimintu Kūrėju. Kiekvieno žmogaus veiksmo priežastis yra ne jis, bet – Kūrėjas. Žmogus turi visiškai panaikinti savo asmeniškumą. Viską, ką žmogus jaučia ir žino yra visiškai nesvarbu. Žmogus turi išsirinkti sau mokytoją ir gyvenimo instruktorių, pagal principą: „Pasidaryk sau mokytoją“. Anuliavimasis prieš mokytoją, tai geriausias būdas savo egoizmo ir puikybės nugalėjimui. 2. „Atskyrimas“ – pirmiausia reikia atskirti tarp „tiesos“ ir „melo“. Paskui reikia atskirti tarp „gėrio“ ir „blogio“. Kai žmogui jau pasisekė būti nepriklausomam nuo savo egoizmo, ir kai jis jau negalvoja apie naudą sau, žmogus gali patikrinti kas yra tiesa, o kas – melas, be jokio ryšio su savimi. Dabar žmogus gali patikrinti kas yra „gėris“, o kas – „blogis“. Ir iš ko galima gauti malonumą, o iš ko – ne. 3. „Pasaldinimas“ – dabar žmogus gali sugrįžti prie savo asmeniškumo, ir naudoti jį teisingu būdu – tik pagal „gėrį“. Reikia prisiminti – visas „asmeniškumas“ yra smerktinas, prie šitos nuostatos žmogus atėjo „anuliavimosi“ pakopoje. Ir taip pat visas „bendrumas“ – pagirtinas, prie šios nuostatos žmogus atėjo „atskyrimo“ pakopoje. Pats tobuliausias bendrumas – „Izraelio ( Isra – El, einantis tiesiai į Kūrėją) bendruomenė“, nes per ją žmogus gali susijungti su Pasaulio Kūrėju. Dabar žmogus gali panaudoti „bendrumui“ savo „asmeniškumą“. Taip pat žmogus gali kuo daugiau mėgautis „tiesa“. Ir dabar žmogus turi patikrinti save – ar jis yra laimingas? Iš tikro tikslas yra ne „laimė“, bet „tiesa“. Tačiau žmogus gali patikrinti save: ar jis yra laimingas, kai jis daro „tiesą“. 4. Iš tikro žmogus su Kūrėjo pagalba gali ateiti prie tobulo ištaisymo, ir savo siela susilieti su Pasaulio Kūrėju, kuo greičiau, jau mūsų dienomis. Amen ir amen.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Štai palaiminimas, kuriuo palaimino Moše,
Kūrėjo žmogus Izraelio sūnus,
prieš savo mirtį.
Ir pasakė: Kūrėjas atėjo iš Sinajaus,
sužibėjo jiems iš Seiro,
atsivėrė iš Parano kalno,
ir ėjo su tūkstančiais šventųjų,
Jo dešinėje – „Įstatymo ugnis“ אשדת (eš dat)“ (Dvarim 33 – 1, 2).
Iškyla klausimas, parašyta „prieš savo mirtį“,
bet juk šventajame Zohare parašyta, kad Moše nemirė?
Rabi Šimonas ben Jochajus Zohare aiškina,
kad žmogui, esančiam tokiame tobulume kaip Moše,
į kurį remiasi visa Izraelio tikejimo koncepsija,
iš tikro mirtis negalioja išvis.
Todėl rabi Šimonas iškelia labai svarbų pagrindą žmogaus sielai,
t.y. iš to, kad „Moše nemirė“, daroma išvada,
kad tikėjimas nemiršta niekada.
Tai reiškia, kad tikėjimas yra vienintelis dalykas,
kuris egzistuoja amžinai, o žmogaus, esančio tikėjime,
visai neveikia pakopų pasikeitimai.
Iš tikro su mirtimi išnyksta net intelektas,
tačiau kai yra tikėjimas, yra gyvenimas,
kaip parašyta: „Teisuolis gyvens savo tikėjimu“.
Ir čia galima paklausti, juk yra daug netikinčių žmonių,
kurie taip pat gyvena?
Atsakymas tas, kad nėra netikinčių žmonių.
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus ateina į pasaulį su atinkamu tikėjimo „komplektu (kiekiu)“.
Iš tikro, tas tikėjimo „dydis“ ir suteikia žmogui egzistenciją,
tik žmogus paprastai negali to suprasti.
Pagrindinis mūsų tikėjimas yra tas,
kad egzistuoja materiali realybė, esanti žmogaus išorėje.
Ir iš tikro mūsų organai rodo mums „savarankiškai“ egistuojančią realybę „už mūsų“.
Tačiau tuo pačiu metu mes suprantame,
kad tai tik mūsų organų reacija,
juk viską žmogus „mato“ ir jaučia tik savo viduje.
Taip pat pas žmogų yra duotas iš „viršaus“ tikėjimas,
kad kiekviena „priežastis“ turi savo „pasekmę“.
Ir jeigu ne tas tikėjimas, mes negalėtumėme net pajudėti iš vietos.
Tai reiškia, kad žmogus tiki,
kad jo veiksmas atneš rezultatą,
būtent tai ir įgalina žmogų „judėti“.
Taip pat egzistuoja ir „dvasinis tikėjimas“,
kurį žmogus jau turi „įsigyti“ gyvenimo metu.
Iš tikro čia yra pastovi žmogaus „kova“ tarp „materialaus tikėjimo“,
ir „dvasinio tikėjimo“.
„Materialų tikėjimą“ pateikia „blogio instinktas“ ir šio tikėjimo nereikia didinti.
Tačiau „dvasinį tikėjimą“, pateikia „gėrio instinktas“,
ir šį tikėjimą žmogus pats privalo tobulinti bei vystyti.
Ir tai yra „Moše“ bei „Amaleko“ kova,
„tikėjimo“ ir „abejonių“ kova,
„tikėjimo“ ir „mokslo“ kova.
Tai reiškia, kad „mokslas“ ir „abejones“ visada nori nugalėti ir „išrauti“ tikėjimą.
Iš tikro materialiu požiūriu Moše mirė,
tačiau iš dvasinio aspekto Moše gyvena amžinai, nes
„tikėjimas“ gyvena amžinai.
Tai reiškia, kad tikėjime nėra nei pasikeitimo, nei išnykimo,
tikėjimas nepriklauso nuo laiko ir vietos.
Tas kas ieškos kur yra tikėjimo ribos, niekada neras...
Kaip parašyta:
„Ir nežino žmogus (Moše) kapo vietos iki šių dienų“ (Dvarim 33 – 6).
Mokindamiesi vidinės Toros, turime suprasti,
kad tikėjimas yra amžinas,
nors kartais mūsų akys rodo ir protas supranta priešingai.
Todėl žmogui reikia tikėti,
kad „Mošė nemirė“,
nes tikėjimas nemiršta niekada.
