- רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)
התבוננות שבועית פרשת שופטים
Savaitinė įžvalga Toros daliai Šoftim
pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj
1. Įsižiūrėk į kokį tai dalyką, kurį tu atlieki vadovaudomasis savo egoizmu ir meile sau, bet ne iš tiesos pusės. Pvz.: Aš dėl savo tingėjimo, ar dėl rūpesčio tik savo asmeninėmis reikmėmis neaplankau savo tėvų, ar neužsiimu visuomenine veikla. 2. Nuspręsk teisingą veiksmo kryptį, kurį tu įsipareigoji vykdyti. Pvz.: Aplankyti tėvus kartą per savaitę, arba dvi valandas per savaitę savanoriškai ir be užmokesčio dirbti bendruomenės naudai. 3. Pastatyt prievaizdą – prižiūrėtoją, kuris visą mėnesį tikrintų ir kontroliuotų tavo įsipareigojimą. 4. Jei tau pavyko, priimk sau sunkesnę užduotį ir vėl atlik pratimą. 5. Jei tau nepavyko, pastatyk griežtesnį prievaizdą – prižiūrėtoją, kaip pavyzdžiui ženklią pinigų sumą, kurią tu privalėsi sumokėti, jei neįvykdysi užduoties. (Šią pinigų sumą paaukok kokiam tai fondui užsiimančiam labdara ir dvasingumu). 6. Atkreipk dėmesį, kad galiausiai viskas priklauso nuo tavęs, tačiau jei tau nesiseka, nesigėdink su malda kreiptis į Pasaulio Kūrėją. Šis kreipimasis turi būti ne vietoj tavo asmeniškų pastangų, bet tik kaip „paskutinė instancija“.
Uždaryti užduotį
Parašyta: „Teisėjus ir prievaizdus (vykdytojus) pastatyk visuose savo vartuose,
kuriuos Kūrėjas duoda tau, pagal tavo gimines, kad teistum tautą teisingumo teismu.
Nenukrypk nuo įstatymo, nežiūrėk į veido svarbumą, neįmk kyšių,
nes kyšis apakina išminčių akis ir iškreipia teisuolių kalbas.
Teisingumo, teisingumo ieškok, kad gyventum ir paveldėtum žemę,
kurią tau duoda Kūrėjas tavo Dievas“ (Dvarim 16 –18, 19, 20).
Šios savaitinės Toros dalies dvasinis dvasinis pagrindas:
„Atskiras ir bendras aspektai dvasiniame darbe“.
Mokomės, kad Tora yra duota žmogaus ištaisymui,
ir bendrai yra du ištaisymo būdai:
1. Ištaisyti aplinką, kurioje žmogus randasi.
2. Ištaisyti savo aplinkos vertinimą.
Tora mums siūlo sujungti šiuos būdus.
Tai reiškia, visų pirma nuspręsti, kad svarbiausia yra žmogaus vidinio supratimo taisymas,
ir tada, šios idėjos šviesoje, taip pat reikia ir aplinką „atvesti“ prie tobulumo.
Išminčiai sako, kad Toros požiūriu „tiesa“ ir bendrai visa mūsų realybė ir yra „dviguba“:
Materiali ir dvasinė.
Tai atsispindi pačiame žodyje „Tiesa“ אמת (emet),
kur visos šio žodžio raidės „tvirtai“ stovi ant dviejų „kojų“.
Iš tikro tai rodo, kad realybė sudaryta pilnavertiškai ir tolygiai iš dvasinio – vidinio,
t.y. intencijos, ir iš išorinio – fizinio, t.y. materialaus pasaulio.
Taip pat matome, kad žodžio „melas“ שקר (šeker) visos raidės stovi ant vienos „kojos“.
Tai simbolizuoja, kad melo pagrindas yra „netvirtas“,
t.y. melas vienapusis ir nestabilus.
Tai reiškia, kad negali būti realybės tik „dvasinės“, arba tik „materialios“.
Iš čia ir priedermės negali būti vykdomos tik intencija, arba tik veiksmu.
Šį „dvigubą“ aspektą nurodo ir „vartų“ į dvasinį,
t.y. tiesos pasaulį pavadinimas: מערת המכפלה
(mearat amachpela) „machpela (dviguba) uola“ (Berešit 23 – 9).
Ir tai yra „vartai“ į „Gan Eden“ (Rojaus sodą),
kur yra palaidoti pirmas Adamas su Chava (Ieva),
Abrahamas su Sara ir kiti teisuoliai...
Toros dalis Šoftim pataria mums pastatyti „teisėjus ir prievaizdus“.
Vidiniu Toros supratimu, „teisėjus ir prievaizdus“ turime suprasti žmogaus viduje.
Tačiau, kaip gi gali žmogus surasti savyje ir „pastatyti“ tikrą tiesos teisėją?
Patariama mums išminčiai, kad žmogus turi remtis „išminčių tikėjimu“,
t.y. Toros, o ne savo logika.
Tai reiškia, kad „teisėjas“, esantis žmogaus viduje, turi būti besąlygiškas.
Ir kai „teisėjas“ priima sprendimą,
tada reikalas yra atiduodamas į „prievaizdų (vykdytojų)“,
taip pat esančių žmogaus viduje, rankas.
„Vydytojų“ yra du tipai: vieni yra „minkštesni“,
įtikinėjantys žmogų, rodydami reikalo privalumus,
kiti „prievaizdai“ yra neperkalbami, bekompromisiai,
t.y. neinantys į susitarimą.
Tora siūlo žmogui dvasiniame darbe naudotis abiejų tipų „prievaizdų“ paslaugomis.
Ir kai reikalas liečia intenciją, turi ateiti „minkštesnis“,
randantis privalumus, „prievaizdas“.
Tačiau, kai reikalas liečia materialų veiksmo vykdymą,
turime reikalą su neperkalbamu, bekompromisiniu „prievaizdu“.
Dar reikia suprasti ką reiškia:
„Pastatyk visuose savo vartuose“.
Ravas Baruchas Ašlagas sako, kad yra dviejų tipo „vartai“.
Vieni vartai, tai – „išėjimo iš kalėjimo“,
t.y. iš savo egoistiškų stereotipų, „vartai“.
Kiti vartai, tai „įėjimo į Karaliaus rūmus“,
t.y. į dvasinį pasaulį, „vartai“.
Todėl prie „išėjimo iš kalėjimo (savo egoizmo) vartų“ žmogus turi pastatyti „kietus“, bekompromisinius prievaizdus, sargybinius.
Tačiau prie „įėjimo į Karaliaus rūmus“ žmogaus turi laukti „subtilūs“,
vadovaujantys meile, sargybiniai.
Parašyta: „Teisėjus ir prievaizdus (vykdytojus) pastatyk visuose savo vartuose,
kuriuos Kūrėjas duoda tau pagal tavo gimines,
kad teistum tautą teisingumo teismu“ (Dvarim 16 – 18).
Suprantame, kad mokantis vidinės Toros,
svarbu pamatyti kiekvieną niuansą Toros tekste ir vertinti tai,
kaip Kūrėjo nuorodą į vidinį dvasinį darbą.
Todėl iškyla klausimas, pradžioje parašyta:
„Pastatyk“,
t.y. galima suprasti, kad viskas priklauso nuo žmogaus?
Tačiau paskui parašyta:
„Kūrėjas duoda tau“,
todėl išeitų, kad viską daro pats Kūrėjas.
Kaip sako Toros išminčiai, čia yra nuorodą į tai,
kaip žmogus turi vertinti savo dvasinį darbą,
ir galiausiai ir visą savo gyvenimą.
Sako Baal Sulamas savo laiškuose (61psl.):
„Kaip jau kalbėjau Baal Šem Tovo vardu,
prieš priedermės vykdymą nereikia galvoti apie „Apvaizdą“.
Bet atvirkščiai, žmogus turi pasakyti: „Jei ne aš už save, tai kas už mane?“
Tačiau po veiksmo, privalo žmogus pergalvoti ir patikėti, kad ne jo jėgomis buvo įvykdyta priedermė, bet tik Kūrėjo tai buvo atlikta, ir taip buvo iš anksto nulemta.
Kaip pasaulietiškuose reikaluose, taip ir dvasingume galioja ta pati tvarka.
Todėl prieš eidamas į darbą užsidirbti pragyvenimui,
žmogus turi negalvoti apie „Apvaizdą” ir pasakyti:
„Jei ne aš už save, tai kas už mane?” (Avot 1 – 14).
Tai reiškia, kad žmogus turi dėti visas pastangas, kad užsidirbtų kaip ir visi.
Tačiau vakare, kai pareina mano ir parsineša uždarbį,
neduok dieve pagalvoti, kad tik savo pastangų dėka užsidirbo pinigus.
Iš tikro tada žmogus privalo sakyti:
„O, jei aš pats iš savęs, tai kas aš toks?” (Avot 1 – 14).
Ir net, jei būtų visą dieną praleidęs namuose,
taip pat būtų uždarbis jo rankose,
nes taip nusprendė Kūrėjas iš pradžių, todėl taip ir turėjo būti”.
Iškyla klausimas, kodėl Kūrėjas padarė taip, kad žmogus įeitų į sumaištį?
Iš tikro visą šią „sumaištį”, kaip jau ir kalbėjome, salygoja mūsų „dvigubas” realybės suvokimas.
Tačiau iš tikro, kas gi galiausiai „veikia” žmogus, ar Kūrėjas?
Baal Sulamas atsako, kad būtent tokiu realybės suvokimu žmogus praplečia „šventumo ribas” ir atneša didelį malonumą Kūrėjui, bei pritraukia daugiau šviesos į visus dvasinius pasaulius.
Kaip toliau tęsia Baal Sulamas:
„Ir tai paslaptis vienybės – „Havaja Elokim“,
nes „Havaja” paslaptis – „asmeninis valdymas”,
t.y. Kūrėjas vykdo viską pats ir neturi, kad „materialūs pagalbininkai“ Jam padėtų.
Ir „Elokim” gematrija (skaitinė vertė) atitinka žodį „haTeva” (gamta).
Iš tikro, jei žmogus elgiasi pagal atitinkamus materialius gamtos dėsnius ir kartu tiki „Havaja”,
t.y. „asmenine Kūrėjo Apvaizda”, vadinasi, sujungia vieną su kitu.
Ir tai darydamas, žmogus suteikia didelį malonumą Kūrėjui ir atneša šviesą į visus pasaulius”.
