• רבי יוסי הגלילי אומר אין זקן אלא מי שקנה חכמה. קידושין לב' – ב. שלבי הסולם, מועדים, מהו ענין יסורים בעבודה Rabi Josi iš Galilėjos sako: Senas – tas, kas įgijo išmintį. (Talmudas, Kidušin 32 – 2), (Šlavei haSulam „Kentėjimai dvasiniame darbe“)

התבוננות שבועית פרשת אמור  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Emor

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Jis (vyriausias kohenas) turi paimti žmoną nepaliestą (nekaltą) mergaitę.
Našlės, išsiskyrusios, jau buvusios su vyru, paleistuvės – visų šitų neturi imti,
o turi imti į žmonas tik nepaliestą (nekaltą) mergaitę iš savo tautos.
Ir tegul nesugadina savo sėklos tautoje,
nes Aš – Kūrėjas, pašventinantis jį“ (Vajikra 21 – 13, 14, 15).

Šios savaitinės Toros dalies dvasinis pagrindas:
„Vidinis skirtumas tarp pakopos „Adam“ (žmogus) ir „behema“ (gyvulys) dvasinio darbo“.
Kad geriau suprasti pakopos „Adam“ ir „behema“ dvasinį darbą.
Baal Sulamas rašo str. „Religijos (Toros) esmė ir tikslas“:
„Iš tikro, jei paimsime gyvulį, jo protinis išsivystymas yra ribotas vystymosi gale,
tačiau šis „intelekto“ skirtumas nesijaučia vystymosi metu.
Skirtingai yra žmogus, kurio intelektas vystymosi pabaigoje yra didelis,
tačiau augimo metu žmogus yra visiškai „neprotingas“ ir pažeidžiamas.
Todėl, vienos dienos veršiuką jau galime pavadinti jaučiu“,
t.y. jis jau gali pastovėti ant kojų ir vaikščioti,
ir taip pat turi nuovoką (instinktą),
kaip apsisaugoti nuo aplinkinių pavojų.
Tačiau vienos dienos žmogaus mažylis yra visiškai bejėgis.
Ir jei kas nors, nepažįstantis mūsų pasaulio,
pažiūrėtų į šiuos du vienos dienos individus,
tai pasakytų, kad iš žmogaus neišaugs nieko ypatingo,
o iš veršio išaugs „didvyris“...

Jau žinome, kad Tora kalba apie vieną žmogų,
todėl viename žmoguje yra pakopos „behema“ (gyvulys) ir „adam“ (žmogus).
Ir žmogusi praeina savo vystymosi transformaciją iš „behema“ į „adam“.
Žmogus vystosi fiziškai ir protiškai,
tačiau svarbiausią pasikeitimą praeina žmogaus intencija iš gyvuliškos – „tik sau“
į žmogišką – „savo artimui ir Kūrėjui“.

Paprastai net ir materialiame gyvenime mes matome,
kaip keičiasi mūsų požiūris į tuos pačius dalykus,
jei tik pasikeičia galutinis tikslas.
Kitaip tariant, intencija gali padaryti tuos pačius dalykus jaučiamais priešingai.
Panašiai ir Toros mokymas priklauso nuo to,
kaip mes suprantame – „išverčiame“ Toros tekstą.
Savaitinė Toros dalis Emor visų pirma padeda mums pamatyti kokia „kalba“ yra parašyta Tora,
t.y. kaip galima pradėti „matyti“ pasaulį pakopos „adam“ (žmogus) akimis.
Baal Sulamas rašo, kad vienintelis noras, skiriantis žmogų nuo gyvulio,
tai noras pažinti Kūrėją.
Todėl savaitinė dalis Emor siūlo žmogui pradėti pratintis „išversti“ šio pasaulio žodžius,
kuriais yra parašyta Tora, į tikrą „dvasinę“ kalbą.
Iš tikro Tora turi ypatingą savybę סגולה (sgula), leidžiančią tai padaryti.
Kitaip sakant, šviesa, esanti Toroje grąžina žmogų prie gerumo,
prie tikro realybės supratimo,
tikrų vertybių suvokimo, tikros intencijos.
Kai žmogus giliai ir tinkamai mokosi Toros,
jis „realiai“ pradeda suprasti Kūrėją kaip:
„Gerą ir darantį gerumą ir blogiems ir geriems“.

Tačiau kartu su tuo, materialumas visą laiką veikia žmogų ir pateikia jam „realų“ ir „logišką“ pasaulio atvaizdą.
Iš tikro tai logika, tinkanti pakopai „behema“ (gyvulys),
nes ji yra paremta egoizmu.
Ir jau pakopai „adam“ (žmogus) reikalinga kita logika,
ir tai – „dvasingumo“, t.y. „sąlygojimo“ logika,
ta kalba ir yra parašyta Tora.

Taip pat reikia žinoti, kad žmogus negali iš karto „nuskristi į Dangų“,
t.y. viską pradėti vertinti tikrąja „dvasine kalba“.
Tai padaryti gali tik „šviesa esanti Toroje“.
Todėl pradžioje reikia pradėti pasaulį matyti „dviem kalbom“,
ir „prašyti“ bei „reikalauti“ iš Kūrėjo ir Toros tikro pasaulio „vaizdo“.
Kai susikaupia pakankamas pastangų kiekis,
Kūrėjas nuima nuo žmogaus akių „uždangą“.
Kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Zohar“ apie tą kirminą,
esantį ridike ir galvojantį,
kad visas pasaulis yra kartus ir mažas, kaip tas ridikas.
Ir tik, kai yra pramušama paskutinė lupena ir metamas žvilgsnį į išorę, sušunkama:
„Aš galvojau, kad mano pasaulis yra kartus,
kaip tas ridikas, tačiau dabar matau aš nuostabų ir šviesų pasaulį“.

Parašyta: „Jis (vyriausias kohenas) turi paimti žmoną nepaliestą (nekaltą) mergaitę.
Našlės, išsiskyrusios, jau buvusios su vyru, paleistuvės – visų šitų neturi imti,
o turi imti į žmonas tik nepaliestą (nekaltą) mergaitę iš savo tautos“ (Vajikra 21 – 13, 14).

Kaip sakėme, kad savaitinės Toros įžvalgos vidinis pagrindas yra skirtumas tarp „žmogaus“ ir „gyvulio“ pakopų, vidinio, dvasinio darbo.
Taip pat žinome, kad Tora pasakoja mums apie kiekvieno iš mūsų vidines,
dvasines būsenas.
Todėl iškyla klausimas kas gi yra „kohenas“ žmogaus viduje?
Knyga Zohar (Emor 38): klausia:
„Kodėl kohenas turi imti į žmonas „nepaliestą mergaitę“?
Ir atsako, kad žmona tai „palaiminimų taurė“,
jeigu kas paragavo, tas jau pažeidė ją.

Iš tikro kohenas, atnešantis auką Kūrėjui,
turi būti be trūkumo (pažeidimo),
t.y. tobulo kūno (neapsigimęs) ir turėti tobulą žmoną, kaip parašyta:
„Visa tobula mano mylimoji ir trūkumo nėra tavyje“ (Šir aŠirim 4 – 7)“.
Turime prisiminti, kad Zoharas, kaip ir visa Tora, nekalba apie „išorinius“ dalykus.
Todėl reikia suprasti, kas yra „kohenas“ ir kas yra „koheno žmona“?
Ir tada galėsime suvokti koks yra dvasinis darbas pakopoje „žmogus“ ir pakopoje „gyvulys“.

Baal Sulamas sako (Įvade į knygą „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“),
kad vienintelis dalykas, skiriantis žmogų nuo gyvulio,
yra tik noras „susilieti“ su savo Kūrėju.
Parašyta (Kohelet 12 – 13):
„Išvada viskam, reikia bijoti Kūrėjo ir saugoti Jo priedermes, tai ir yra visas žmogus“.
Išeina, kad Kūrėjo baimė ir priedermių vykdymas įgalina žmogų būti „Adam – Žmogumi“.

Knyga Zohar sako, kad baimė yra trijų rūšių:
Pirma – tai baimė, kad nieko neatsitiktų šiame pasaulyje.
Antra – tai baimė, kad žmogus negaus pasaulio, kuris ateis.
Trečia – tikra baimė, kai žmogus bijo Kūrėjo, nes jis yra „Didelis ir Valdantis“.

Pirmas dvi baimes dar galima suprasti,
tačiau kaip reikia suvokti trečią, pagrindinę baimę?
Ir Toros išminčiai duoda mums pavyzdį iš mūsų pasaulio.
Iš tikro pas žmogų yra natūrali pagarbi baimė,
būnant jam šalia didelio, garbingo žmogaus.
Arba dar paprasčiau, kai žmogus stovi šalia didelio, grandiozinio pastato,
jį apima pagarbi baimė ir savo „menkumo“ suvokimas.
Taip mes galime pajusti tikrą pagarbią baimę, suvokdami,
kad stovime ir randamės pieš „milžinišką ir grandiozinį“ visos realybės Karalių.

Rambamas sako:
„Kai mokome mažus, moteris ir prasčiokus, mokome juos dirbti iš baimės arba dėl užmokesčio, tol kol padidės jų suvokimas.
Ir tada po truputį jie yra pripratinami, ir pamažu jiems yra atveriama paslaptis,
kad sužinotų ir suvoktų, jog reikia dirbti iš meilės“ (Alachot tšuva 10).
Parašyta Toroje (Šmot 19 – 6), sako Kūrėjas:
„Jūs būsite Man kohenų karalystė ir šventa tauta“.
Tai reiškia, kad visas Izraelis (Isra El – tiesiai į Kūrėją) turi būti pakopoje „kohenas“.
Todėl, jei žmogus jaučiasi „Isra El“(nukreitas tiesiai į Kūrėją),
tada apie jį sako Kūrėjas būti „kohenų karalyste“.
Taip pat, pagal Rambamą, net moterys ir maži vaikai turi mokintis šios išminties,
tik „švelniai“ ir „po truputį“.

Dabar galime suprasti Toros pasakymą, kokia turi būti „vyriausio koheno žmona“.
Sako mums Toros išminčiai, kad „žmona“ reiškia žmogaus „norą“.
Todėl parašyta, kad koheno „žmona“ negali būti:
„Našle“ – kai yra miręs „vyras“,
t.y. sąlygojimo, atidavimo, gerumo ir tiesos savybė.
Tai reiškia, kai žmogus praranda šias savybes ir norus,
jis jau negali būti pakopoje „kohenas“.

„Išsiskyrusi (išvaryta)“ – žmogus jau „išvarė“ iš savęs tikrą norą dvasingumui,
dėl nepakankamo kantrumo ir tolerancijos.
Tokia „žmona“ taip pat netinka kohenui.

„Jau buvusi su vyru“ – žmogus naudojo šventumo norą ne pagal paskirtį, ne tam,
kad įeiti į dar didesnį „susiliejimą“ su Kūrėju,
todėl žmogus, turi ieškoti naujo šio noro panaudojimo būdo.

„Paleistuvė“ – ivritu „zona“, t.y. „aprūpinanti kiekvieną“ žmogaus egoizmo pasireiškimą.
Todėl su tokiais „norais“ taip pat negali „gyventi“ kohenas.

Iš tikro kohenas privalo vesti:
„Tik nepaliestą (nekaltą) mergaitę“ – kohenas turi paimti visai naują „norą“,
visai nenaudotą sielos „viduje“ praeityje.
Ši savybė vadinama „tikėjimas“,
t.y. joje egzistuoja pastovus atsinaujinimas,
kaip kūrimo procesas, „ješ mi ein“ ‚ „egzistavimas iš nieko“.
Iš tikro tai yra pastoviai atsinaujinantis procesas,
reikalaujantis ėjimo virš žmogaus „įprastos logikos“.

Matome, kad Tora linki mums su Kūrėjo pagalba būti tikra:
„Kohenų karalyste ir šventa tauta“.
To ir turi siekti teisingai besimokantis Toros žmogus.
Ir iš tikro centrinis Toros mokymo tikslas yra priartinti žmogų prie Kūrėjo.