• רבי לויטס איש יבנה אומר: מאוד, מאוד הוי שפל רוח, שתקוות אנוש – רימה. רבי יוחנן בן ברוקא אומר כל המקלל שם שמים בסתר, נפרעים ממנו בגלוי, אחד שוגג ואחד מזיד בחילל השם. אבות ד – ד Rabi Levitas iš Javnės sako: Būk labai, labai nusižeminęs, nes žmogaus viltis (ateitis) – kapo kirmėlės. (Avot 4 – 4)

התבוננות שבועית פרשת בא  

Savaitinė įžvalga Toros daliai Bo

pagal mokyklą Hasulam, vad. ravo Adam Sinaj

Parašyta: „Ir pasakė Kūrėjas Moše, eik (eime kartu) pas faraoną,
nes Aš užkietinau jo širdį, ir jo tarnų širdis,
tam kad padėčiau šiuos ženklus jo viduje.
Ir kad papasakotum savo sūnui ir savo sūnaus sūnui,
ką Aš padariau Egipte,
ir ženklus, kuriuos padėjau jame,
ir sužinotum, jog aš Kūrėjas (Havaja)” (Šmot 10 – 1).

Šios savaitinės įžvalgos dvasinis pagrindas:
Kaip „materiali sąmonė“ ir supratimas turi tarnauti dvasiniam tikslui.
Mokantis Toros ir bendrai gyvenime būtina nustatyti sau kas yra tikslas ir kas yra priemonės.
Kaip pavyzdį matome, kad materialiame pasaulyje yra važiuojama į išsivysčiusias šalis užsidirbti pinigų.
Iš tikro žmogus, atvažiavęs dirbti, negalvoja apie malonumus ir poilsį, o tik apie darbą.
Taip pat žmogus sutinka gyventi ir maitintis „suspaustai“,
nes turi prieš akis tikslą – užsidirbti.
Pagal šį pavyzdį, sako mums Toros išminčiai,
kad materialus pasaulis yra ideali „vieta“ darbui ir pastangoms,
įėjimui į dvasinį pasaulį.

Paprastai mūsų pasaulyje visas žmogaus akcentas visada nukreiptas tik į užmokestį.
Ir jei žmogus, atvažiavęs į išsivysčiusias šalis užsidirbti, išlaidaus,
jis ne tik kad neįvykdys savo „tikslo“,
bet neturės net už ką sugrįžti namo.
Todėl labai svarbu gyvenime tiksliai įvertinti kas yra „užmokestis“.
Iš tikro būtina padaryti akcentą, kad šis „materialus pasaulis“ yra tik darbo „vieta“.
tada „užmokestis“ – tai dvasinis pasaulis, t.y. „pasaulis, kuris ateis“,
Matome, kad labai svarbu niekada neužmiršti,
kad „materialumas“ yra tik „priemonė“, o ne „tikslas“.

Kas gi tada užmokestis?
„Užmokestis“ – tai dvasingumo pasiekimas,
t.y. teisingo noro „įsigijimas“, nes noras tai jau dvasinis dalykas.
Iš tikro žmogui yra labai svarbu sutvarkyti savo norus,
kad jie tarnautų pagrindiniam tikslui – „susiliejimui su Kūrėju“.
Taip pat šiame kelyje į šį tikslą būtina garantija ir parama,
kitaip sakant, kiekvienam reikia tikro, patikimo draugo.

Iš čia yra suprantama Toros eilutė:
„Eikime pas faraoną“.
Iš tikro Kūrėjas sako žmogui:
„Eikime abu, tu ne vienas“.
Ar gali būti patikimesnis „draugas“?

Žinome, kad „faraonas“ simbolizuoja visus žmogaus „egoistinius“ norus, visą „materialų“ pasaulį.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad Kūrėjas siūlo žmogui eiti pas „faraoną“,
ne tam, kad sunaikinti ir anuliuoti „egoizmą“.
Iš tikro „faraonas“ yra būtinas žmogui,
nes tai ir yra visa žmogaus esmė.
Tačiau „faraonas“ turi praeiti ištaisymą,
kaip pasakyta:
„Eikime pas faraoną ... kad padėčiau šiuos ženklus jo viduje“.

Kaip sako Baal Sulamas:
„Kiekvienas dalykas, esantis realybėje, ar geras ar blogas,
ar netgi labiausiai „kenksmingas“ pasaulyje, turi teisę egzistuoti.
Ir draudžiama panaikinti ar pašalinti jį iš pasaulio.
Mūsų užduotis tik ištaisyti ir atvesti į gerą“ ( str. „Taika“).

Lygiai taip ir su „faraonu“ mumyse,
t.y. „ėjimas pas faraoną“, tai iš tikro ėjimas į „blogį“,
esantį žmogaus viduje.
Tačiau, kaip jau sakėme,
iš tikro nereikia „pašalinti“ blogio,
reikia tik „ištaisyti“ ir „pajungti“ jį naudinga linkme.
Ir jei žmogus dar negali ištaisyti viso „faraono“,
jis privalo jį laikinai „užšaldyti“,
kol Kūrėjas „padės (ištaisymo) ženklus“ „faraono“ viduje.
Ir svarbiausia prisiminti, kad žmogus šiame kelyje yra ne vienas...

Parašyta: „Ir pasakė Kūrėjas Moše, eik (eime kartu) pas faraoną,
nes Aš užkietinau jo širdį, ir jo tarnų širdis,
tam kad padėčiau šiuos ženklus jo viduje” (Šmot 10 – 1).

Labai keista, kodėl reikia „sukietinti“ faraono širdį,
jei norima, kad jis paleistų Izraelį iš Egipto?
Juk tai tik apsunkina problemą?
Čia turime prisiminti,
kad „išėjimas iš Egipto“,
tai „išėjimas“ iš savo egoizmo.
Tačiau, kai Kūrėjas „sukietina“ faraono, esančio žmoguje, širdį,
žmogaus „užsidegimo“ aspektas, t.y. „Moše“ taškas,
gali ateiti į nusivylimą, dėl šios nesibaigiančios „kovos“.

Ir labiausiai keista, kad viskas išeina iš paties Kūrėjo,
kuris „sukietina“ faraono širdį, lyg trukdydamas pats sau?
Tačiau išminčiai mums sako,
kad „dvasinis darbas“ ir pastangos turi atnešti žmogui džiaugsmą,
t.y. būsimo užmokesčio „nuojautą“.

Todėl šis žmogaus „darbo vietos“ sukūrimas apibūdimamas Kūrėjo pasakymu:
„Tam kad padėčiau šiuos ženklus jo viduje“.
Iš tikro „ženklai“ – tai „indai“ (norai).
Baal Sulamas rašo „Įvade į kabalos išmintį“,
kad visas Kūrėjo šviesos didumas priklauso nuo šių „indų“ (ženklų) didumo,
t.y. dvasinius „indus“ žmogus „stato“ savo darbu ir pastangomis.
Todėl tik „didelis“ faraonas, praėjęs ištaisymą,
atveria pačią didžiausią Kūrėjo šviesą.

Baal Sulamas „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirot“ lygina tai su žvake.
Iš tikro visas žvakės skleidžiamos šviesos dydis priklauso ne nuo aliejaus kiekio
(chochmos – šventumo), o nuo „knato“, grubios materijos, egoizmo dydžio.
Tai reiškia, kad „knatas“ (egoizmas), praėjęs ištaisymą,
t.y. „susijungęs“ su aliejumi (chochma),
švies tuo didesne šviesa,
kuo jis bus pats didesnis!
Todėl matome, kad „faraono širdies sukietinimo“ tikslas yra kuo labiau padidinti „indus“,
kurie po ištaisymo, atvertų pačią didžiausią „dievišką“ šviesą.
„Indai“ yra vadinami „raidėmis“, „ženklais“,
todėl ir sako Kūrėjas Moše:
„Aš užkietinau jo (faraono) širdį, ir jo tarnų širdis,
tam kad padėčiau šiuos ženklus jo viduje“.