• כתוב "עולה על מזבח" – כאשר עולה מחשבה זרה במוחו של אדם, הוא צריך להעלותה על מזבח התורה, בכדי שהתלהבות של תורה תשרוף אותה. רב ברוך אשלג בענין לימוד התורה. Parašyta „deginamosios aukos ant aukuro“ – kai į žmogaus galvą ateina „svetimos“ mintys, jis turi jas „užkelti“ ant Toros aukuro, kad Toros mokymo entuziazmo ugnis sudegintų jas. (Ravas Baruchas Ašlagas apie Toros mokymąsi).

הסולם, פרקי חיים של תלמידי רבי יהודה לייב הלוי אשלג והרב ברוך שלום הלוי אשלג 

Baal Sulamo ir rabi Barucho Šalomo mokinių biografijos

ravas Abrahamas Mordechajus Gotlibas הרב אברהם מרדכי גוטליב

Ravas Abrahamas Aškenazi – Baal aSulamo ir ravo Barucho mokinys

„Amžina meile pamilau tave, todėl daviau tau gerumą“

Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo:

„Gimiau Tverijoje, gilias šaknis turinčioje šeimoje.

Jaunystėje mokiausi Slanim ješivoje ir buvau Admor iš Slonim mokinys.

1924 metais vedžiau.

Vieną dieną po vedybų nuvykau į Givat Šaulį.

Ieškojau ten vieno žmogaus, vardu rabi Šmuel Andron, jis buvo didelis Mišnos žinovas.

Norėjau su juo truputį padiskutuoti.

Jo beieškodamas, atėjau iki vieno namo, kurio pirmame aukšte pamačiau keistą vaizdą:

mažame Mokymo namų kambarėlyje sėdėjo judėjas, su „štraimeliu“ ant galvos (tai aukšta kailinė kepurė, paplitusi daugiausia tarp Guro chasidų).

Aplink jį sėdėjo mokinių grupelė ir su didžiuliu troškuliu „gėrė“ kiekvieną žodį, išeinantį iš jo lūpų.

Tai sukėlė man didžiulę nuostabą – kodėl jis sėdi paprastą dieną su „štraimeliu“ ant galvos?​!

(Štraimelį chasidai dedasi tik per Šabatą.)

Begalinio smalsumo vedinas ėjau vis arčiau ir arčiau šios ypatingos žmonių grupelės.

Tikriausiai jau atspėjote, jog tai buvo šventas žmogus, mano mokytojas Baal aSulamas.

Tąsyk jis atsisuko į mane ir pasakė:

„Kodėl tu turi stovėti lauke ir žiūrėti į vidų? Daug geriau būtų, jei būtum viduj ir žiūrėtum į lauką...“.

Įėjau į jų mokymų namus.

Mokiniai padarė man vietos.

Mokytojas tada mokė iš Ari knygos „Ec chaim“, po to tęsė mokymą iš nuostabaus komentaro „Veidas šviečia ir veidas paaiškina“.

Tai buvo mano bendravimo su mokytoju Baal aSulamu pradžia.

Tai buvo amžino ryšio, besitęsiančio iki pat šios dienos, pradžia.

Man nereikėjo jokių aiškinimų ir įtikinėjimų – iškart pajutau, kad čia mano vieta.

Iškart pajutau didžiulį ryšį su juo.

Pajutau iš jo sklindantį nuostabų Kūrėjo švytėjimą.

Ravas Abrahamas Aškenazi pasakojo apie savo ryšį su Baal aSulamu:

„Nuo tada, kai pradėjau mokytis pas Baal aSulamą, prisirišau prie jo visa širdimi ir siela.

Kasdien, antrą valandą nakties atskubėdavau pas jį į Mokymo namus ir sėdėdavau kartu su kitais mokiniais.

Čia iš šio Kūrėjo angelo gaudavau gyvo Kūrėjo Torą.

O jo visi pasiekimai buvo iš paties Ari sielos.

Buvau taip visa širdimi susijungęs su Baal aSulamu, kad pamiršau viską gyvenime.

Tarsi patekau visai į kitokį pasaulį, į pasaulį, kuriame yra tik Kūrėjo realybė, kur „nėra nieko kito, tik Jis“.

Į pasaulį, kuriame dega tik vienas troškimas – išpildyti Kūrėjo norą.

Manyje iki šios dienos, netgi ir praėjus daugeliui metų po Baal aSulamo mirties, yra gyvas jo vaizdas ir jo kalbos.

Reikia pasakyti, kad Baal aSulamo mokiniai, visi be išimties, buvo labai iškilūs ir daug pažengę Kūrėjo darbe, pasiekę labai aukštas dvasines pakopas.

Mūsų mokytojas nepriimdavo pas save į Mokymo namus „paprastų“, eilinių žmonių. Pas jį galėjo mokytis tik tie, kurie jau buvo „pažengę“ Kūrėjo darbe ir patys savarankiškai pasiekę tam tikras dvasines pakopas.

Ir nors gyvenau Tverijoje, negailėjau jokių jėgų ir pastoviai vykdavau pas Baal aSulamą, kad išgirsti iš jo lūpų Toros žodžius.

Praėjus tam tikram laikui, per kurį vis labiau ir labiau prisirišau prie savo mokytojo, gavau iš jo laišką, kurį jis man atsiuntė į Tveriją.

Šį savo laišką pradėjo žodžiais: „Amžina meile pamilau tave“.

Kai mirė pirma mano žmona, vedžiau antrą sykį.

Praėjus dviems mėnesiams po vedybų, išvykau į Bialystoką, kur gyveno ravas Abrahamas Veinbergas iš Slonim  – „Beit Abraham“.

Kai nuvykau pas jį, jis manim labai rūpinosi ir ir laikė pasisodinęs šalia savęs.

Pabuvau Bialystoke pusę metų, ir grįžau į Tveriją.

Šabatams vykdavau į Jeruzalę, ir ten melsdavausi ravo Joel Teitelbaumo iš Satmaro Mokymo namuose.

Kartą, kai atvykau į rabi Joel Teitelbaumo Mokymo namus, jis pasakė, jog jam skubiai reikia pinigų.

Pasakiau jam, kad galėsiu duoti jam tiek, kiek reikės.

Tada jis atsiduso ir pasakė, jog jam reikia keturių šimtų lirų (tuo metu tai buvo milžiniška suma).

Neklausiau, kam ravui reikalingi šie pinigai, neprašiau ir jokio palaiminimo už tai.

Galėjau parašyti palaiminimo pasiturinčiam gyvenimui ar „Dangaus baimei“, tačiau nenorėjau nieko gauti už tai, tiesiog daviau pinigus, kurių prašė, be jokio reikalavimo iš mano pusės.