הקדמה לתלמוד עשר הספירות
Tačiau paskui, kai Kūrėjas mato,
kad žmogus užbaigė reikiamų pastangų kiekį,
t.y. kai žmogus įvykdė viską,
ką turi padaryti savo laisvu pasirinkimu ir sustiprėjimu tikėjime į Kūrėją.
Tada Kūrėjas padeda žmogui ir jis nusipelno „atviro valdymo“ suvokimo, t.y. „Kūrėjo veido“ atvėrimo, ir tada žmogus padaro absoliučią „tšuvą“ (sugrįžimą, atgailą).
Tai reiškia, kad žmogus „susijungia“ su Kūrėju visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis,
kaip natūraliai ir turi būti „atviro valdymo“ aspekte.
Šis Kūrėjo „atsivėrimas“ ir „tšuva“ (atgaila, sugrįžimas) ateina pas žmogų dviem pakopomis.
Pirmoji – tai, absoliutus Kūrėjo valdymo „bausme ir užmokesčiu“ supratimas.
Iš tikro nežiūrint į tai,
kad žmogus labai aiškiai mato užmokestį už priedermę „pasaulyje, kuris ateis“,
jis taip pat nusipelno pajusti nuostabų malonumą iškart čia šiame pasaulyje priedermės vykdymo metu.
Ir taip pat, nežiūrint į tai, kad suvokia bausmės kartėlį už kiekvieną prasižengimą,
laukiantį jį po mirties,
jis nusipelno pajusti kartų prasižengimo skonį čia ir dabar, savo gyvenime.
Todėl visiškai aišku, kad žmogus, nusipelnęs atviro valdymo, yra užtikrintas, jog jau daugiau nenusidės.
Kaip žmogus yra užtikrintas,
kad nesužalos savo kūno organų,
tuo suteikdamas sau baisų skausmą.
Lygiai taip, žmogus yra užtikrintas,
kad įvykdys priedermę iškart, kai tik jis turės galimybę.
Kaip žmogus nepaliks šio pasaulio malonumo ar didelės naudos,
ateinančios jam į rankas.